Rašytoja ir žurnalistė L. Ever: jausmo, kad esu lietuvė, niekas iš manęs neatims | KaunoDiena.lt

RAŠYTOJA IR ŽURNALISTĖ L. EVER: JAUSMO, KAD ESU LIETUVĖ, NIEKAS IŠ MANĘS NEATIMS

Ji rengia ekskursijas "Berlynas kitaip", rašo tinklaraštį  berlynodienorastis.blogspot.com, administruoja feisbuko bendruomenės puslapį „Berlynas kitaip“, parašė romaną, kurio veiksmas rutuliojasi Berlyne. "Berlyne aš pagaliau išdrįsau būti savimi", – sako rašytoja ir žurnalistė Lina Ever.

– Berlyną pamilote nuo pirmojo apsilankymo prieš tris dešimtmečius. Kuo šis miestas sužavėjo tada? Kuo užburia šiandien?

– Labai sunku vienu sakiniu atsakyti. Tiesiog pajutau tą miesto laisvę, tuos virpesius, kurie sutapo su manaisiais. Sužavėjo nuoširdūs ir laisvi žmonės, jų betarpiškas bendravimas, sugebėjimas linksmintis, į viską žiūrėti kūrybiškai, išnaudoti menui laisvas erdves ir kurti performansus iš to, kas po ranka. Menas priklauso ne išrinktiesiems, miestas tarsi šnibžda kiekvienai kūrybiškai sielai, kad ir ji gali kurti. Tą šnibždėjimą jaučiu ir dabar. Be to, miestas pulsuoja laisve ir tolerancija, turi savotiško lengvumo. Jis tarsi sako, kad taip, visų gyvenime būna sunkių periodų, tad reikia džiaugtis šiandiena. Ne pastatai, ne muziejai, o žmonės kuria nepakartojamą Berlyno atmosferą.

– Papasakokite plačiau, kaip gyvenamoji vieta formuoja jūsų asmenybę, pasaulėžiūrą?

– Berlyne aš pagaliau išdrįsau būti savimi. Nusimečiau visus "ką kiti pagalvos" ir visokius kitokius visuomenės diktuojamus rėmus ir supratau, kaip gera būti savimi. Berlynas neprašo tavęs prisitaikyti, miestui tu kaip tik įdomus su savo biografija, savo išskirtinumu. Todėl nebereikia stengtis atitikti kažkieno lūkesčių. Berlyne sutikau tiek skirtingų žmonių, pamačiau, kokių skirtingų gyvenimo krypčių esama, tapau tolerantiškesnė kito nuomonei ir elgesiui, išmokau nebebūti tobula ir žiūrėti į savo ir kitų gyvenimą su tam tikra doze lengvumo. Šiame mieste nustojau tiek save, tiek kitus brukti į kažkokius rėmus ir apibrėžimus.

– Berlyne gyvenate jau daugiau nei šešerius metus. Kurią šalį šiandien laikote tikraisiais namais? Gal vis dėlto planuojate  grįžti į Lietuvą?

– Berlyne išmokau nebeapsikrauti planais, tad net pati nežinau, kur būsiu po metų ar po penkerių. Namai yra ta vieta, kur gyveni, kur padėtas tavo lagaminas, kur gyvena tavo šeima. Jonas Mekas sakė: "Aš nepriklausau jokiai šaliai", o aš jaučiuosi lietuve, gyvenančia Berlyne. Kada nors gal tapsiu lietuve, gyvenančia kažkur kitur. Bet jausmo, kad esu lietuvė, niekas iš manęs neatims.

Namai yra ta vieta, kur gyveni, kur padėtas tavo lagaminas, kur gyvena tavo šeima.

– Kaip atvykus į Vokietiją pasikeitė jūsų buitis ir kasdienybė?

– Buitis Vokietijoje paprastesnė, virtuvėje sukuosi trumpiau, o ir mieste pavalgyti čia nebrangu ir pasirinkimas milžiniškas. Nebesėjame, nebepjauname, tai ir nebereikia galvoti, ką su užaugintais produktais veikti. Užtat laisvomis dienomis vykstame į dviračių žygius, važinėjame parke riedučiais ar tiesiog rengiame piknikus su draugais. Daugiau laiko praleidžiame su vaiku, su jo draugais, einame į muziejus, parodų atidarymus. Mieste tiek visokių renginių, kad, artėjant savaitgaliui, apima panika, ką pasirinkti.

– Kaip manote, ar daug tiesos vokiečių charakterio stereotipuose? Ar iš tiesų jie itin punktualūs, santūrūs, pedantiški? Ar daug laiko prireikia norint su jais artimai susidraugauti?

– Berlynas – tai ne Vokietija. Tai atskiras megapolis su kitokiais funkcionavimo dėsniais. Ir tų tikrųjų vokiečių čia ne tiek daug arba jie čia atvažiavę tarsi nutautėja. Šiaip berlyniečiai draugiški, tolerantiški: jei gatvėje sunegaluosi, jei vaikas nukris nuo dviračio, prieis ne vienas, klausdamas, ar reikia pagalbos. Bet užmegzti artimą draugystę nėra lengva, kaip ir bet kur kitur. Kad ir kaip būtų keista, mums socializuotis padėjo mūsų jaunesnysis sūnus – jo darželio draugų mamos tapo mano draugėmis, puikūs santykiai dabar su klasės draugų šeimomis, vaikai nakvoja vienas pas kitą ir taip suteikiame vienas kitam galimybę nueiti į koncertą ar į teatrą vakarais.

– Esate trijų vaikų mama – jūsų vyresnėliai jau suaugę ir savarankiški, o pagrandukas Benas gyvena su jumis. Ar teisybė, kad jauniausias vaikas auginamas kiek kitaip negu pirmasis?

– Pagrandukas gimė po šešiolikos metų pertraukos, taigi aišku, kad būdamas tokio amžiaus vaiką visai kitaip augini. Be to, mūsų didieji augo dviese, tai vėl didžiulis skirtumas. Ir kita aplinka diktuoja kitokias sąlygas. Bet auklėjimo principai ir diegiamos vertybės visada buvo tokie patys. Vokiškasis auklėjimas, suteikiant laisvės, bet griežtai nustatant ribas, man visuomet buvo artimas. Tai nereiškia, kad vaikas auklėjamas paklusti, bet tai, kad jis turi žinoti ribas, kurių negalima peržengti, žinoti, kad reikia gerbti kito nuomonę ir pasirinkimą, kad reikia būti atsakingam už savo poelgius. Liberalus auklėjimas, mano manymu, yra ne tada, kai tu vaikui viską leidi, bet tada, kai išmokai jį gerbti kitus žmones ir jų pasirinkimus bei apginti savo nuomonę.

– Beje, jūsų šeima kiek išsibarsčiusi po pasaulį – dukra gyvena Vilniuje, vyresnis sūnus – Barselonoje. Ar, susitikus visiems drauge, nejaučiami šiokie tokie kultūriniai skirtumai, suformuoti gyvenamosios vietos?

– Ne, susitikę mes dalijamės tais skirtumais ir pasijuokiame iš jų. Mes visi esame lietuviai, gyvenantys skirtingose vietose ir susitinkantys skirtingose šalyse. Esame tikra europietiška šeima.

– Su vyru emigruoti nusprendėte anaiptol ne dėl sunkaus gyvenimo – turėjote namus, karjerą, finansinį stabilumą ir pokyčiams, kaip pati esate sakiusi, pasiryžote iš savotiško nuobodulio. Ko labiausiai trūko gyvenant Lietuvoje?

– Išvažiavome į Berlyną ne todėl, kad norėjome išvažiuoti iš Lietuvos, o todėl, kad norėjome gyventi šiame mieste. Ir kai dideli vaikai baigė mokyklą, supratome, kad toks metas atėjo. Norėjosi naujų įspūdžių, naujo impulso, norėjosi pabandyti kažką naujo gyvenime, sutikti kitokių žmonių, išbandyti visai kitokį gyvenimo būdą, o ne likti nugrimzdus patogioje savo oazėje.

– Esate minėjusi, kad artimoje aplinkoje šis jūsų žingsnis nebuvo priimtas entuziastingai. Ką pati manote apie lietuvių visuomenėje neretai neigiamą požiūrį į emigrantus?

– Mes nemokomi suprasti kitų, kitokių, kitaip besielgiančių. Mes patys bijome peržengti užsibrėžtas ribas ir nemėgstame, kai taip elgiasi kiti. Ir dar – mes turime nuomonę apie viską bei visus ir dažnai net neklausti ją brukame. Gyvendama Berlyne aš išmokau neturėti nuomonės apie man nesvarbius dalykus. Jei žmonės taip daro laisva valia, vadinasi, jiems tai patinka ir aš net nesuku galvos, ar tai gerai, ar blogai. Todėl manau, kad gyvenimas svetur yra laisvas kiekvieno žmogaus pasirinkimas ir kitiems tai neturėtų rūpėti. Jei lietuviai labiau atsipalaiduotų ir patys gyventų, kaip nori, jie atsikratytų neigiamo požiūrio į daugelį dalykų. Jei žmogus man įdomus, man visai nesvarbu, kur jis gyvena. O jei neįdomus – tuo labiau. Mano draugai, mano šeima išliko mano širdyje ir santykiai su jais kaip tik sustiprėjo gyvenant svetur.

– Atskleiskite, kaip dažnai šiuo metu sugrįžtate į gimtąjį Panevėžį? Koks jis atrodo per atstumą?

– Į Panevėžį sugrįžtu vieną du kartus per metus. Paskutinį kartą buvau susitikime su skaitytojais prieš knygų mugę. Išlipau autobusų stotyje ir supratau papuolusi į praeitį. Stotis atrodė net baisiau, nei aš prisimenu iš sovietinių laikų, – senos šiukšliadėžės, aplankstyti stulpai, ištrupėjusios plytelės ir šalia stovintis namas vaiduoklis. Ir tai – pačiame miesto centre, vos keli žingsniai nuo Laisvės aikštės. Bet pasivaikščiojus radau smagių kavinukių, gražių skulptūrų, o ir sutikti šilti ir nuoširdūs žmonės privertė pamiršti prastą pirmą įspūdį.

Manau, kad mes turime išmokti daugiau kalbėtis ir mažiau ginčytis, labiau klausyti ir mažiau brukti savo nuomonę, tada ateis suvokimas, kad kitaip galvojantis yra ne jūsų priešas, bet žmogus, su kuriuo galima užmegzti įdomų dialogą.

– Kūrybinę veiklą derinate ir su mamos pareigomis, esate pasakojusi, kad dažniausiai rašote, kol sūnus būna mokykloje. Ar toks režimas nesukelia vadinamojo writer’s block, kai rašoma ne iškart aplankius mūzoms, o nustatytomis valandomis?

– Visaip būna, bet nustojau dramatizuoti tokius atvejus. Jei šiandien nesirašo vienas tekstas, nesikankinu, o sėdu prie kito. Aš rašau ir straipsnius, recenzijas, ir tinklaraščio įrašus, kartais tiesiog rašau dienoraštį, tad visada turiu, kur persijungti. Bet taip, kartais būna, kad kitiems kūrėjams pavydžiu vienatvės ar sugebėjimo užsidaryti su savo pasauliu savaitei ar dviem. Aš tokios prabangos kol kas negaliu sau leisti.

– Meile Berlynui užkrėsti stengiatės ir kitus, viena jūsų veiklų – ekskursijų po šį miestą organizavimas. Atskleiskite, kas pačiai būna įdomiausia keliaujant, atrandant naują kraštą? Esate labiau architektūros, gamtos, o gal kultūrinių renginių žmogus?

– Ekskursijos po Berlyną gimė po mano romano "Ruduo Berlyne", kur sudėjau visą savo meilę šiam miestui. Būdama smalsi, visuomet juo domėjausi. O čia istorijų tiek, kad per visą gyvenimą visų sužinoti neįmanoma. Kažkada atėjo mintis, kad galėčiau tomis istorijomis pasidalyti su kitais. Taip atsirado ekskursijos "Berlynas kitaip" – ne tik parodau svečiams šį miestą, bet, atskleisdama jo paslėptus bruožus, padedu jį suprasti. Po knygos "Kelyje" gimė ekskursijos į kalnus – dabar jau turiu kelias grupes žmonių, norinčių su manim eiti mano aprašytuoju Dailininkų keliu Saksonijos Šveicarijoje. O aš pati keliaudama domiuosi viskuo – man patinka ir miestai, ir muziejai, bet keliaudami su šeima dažniau renkamės gamtos paminklus.

– Viename savo tekstų rašėte, kad kartkartėmis tenka sulaukti "įsiutusių komentatorių laiškų, kurie klausia, kaip aš drįstu galvoti tai, ką galvoju". Ar tokios žodinės strėlės kiek nors jus užgauna? Apskritai, ar tos drąsos ne tik galvoti, bet ir garsiai ne visiems priimtinas mintis išsakyti, turėjote visuomet?

– Iš toliau lengviau būti drąsiai. Lietuvoje mes per mažai gerbiame kito nuomonę, ten net politines pažiūras darbe atskleisti pavojinga, nes jei jos nesutaps su daugumos ar viršininko nuomone, gali nukentėti. Todėl žmonės, negalėdami drąsiai išsakyti savo nuomonės, užsipuola kitus socialiniuose tinkluose ar išsilieja anonimiškai komentuodami. Manęs tos žodinės strėlės jau nebežeidžia. Kai kas kritikuoja mano nuomones, kai kas – mano knygas, bet aš rašau ne tam, kad patikčiau, o dėl to, kad noriu pasakyti vieną ar kitą dalyką, kuris mane spaudžia. Manau, kad mes turime išmokti daugiau kalbėtis ir mažiau ginčytis, labiau klausyti ir mažiau brukti savo nuomonę, tada ateis suvokimas, kad kitaip galvojantis yra ne jūsų priešas, bet žmogus, su kuriuo galima užmegzti įdomų dialogą.

– Smalsumą sužadina ir jūsų slapyvardis. Papasakokite, kada ir kokiomis aplinkybėmis jis gimė?

– Nieko itin įdomaus nepapasakosiu. Mano pavardė Neverbickienė buvo per ilga ir dar su neiginiu priekyje, tad truputį ją ir apkarpiau iš visų pusių.

GALERIJA

  • Lina Ever
  • Su Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininke
  • Rašytoja ir žurnalistė L. Ever: jausmo, kad esu lietuvė, niekas iš manęs neatims
  • Rašytoja ir žurnalistė L. Ever: jausmo, kad esu lietuvė, niekas iš manęs neatims
  • Su šeima
Rašyti komentarą
Komentarai (2)

Taip

O ar kas kėsinasi atimti? Nežinau, kodėl kai kuriems reikia Lietuvos pilietybės, jei nesiruošia Lietuvoje gyventi? Juk niekas nedraudžia mylėti Tėvynę, ja domėtis, atvažiuoti..

Na

Kaip sakoma, dėl patikimo neišeina ginčytis, bet visgi kaip kažkam gali patikti Berlynas? Juk pats baisiausias miestas visoje Europoje.

SUSIJUSIOS NAUJIENOS