SIBIRO PLATYBĖSE LIETUVIUS LYDĖJO IR ŽODŽIAI: JŪS NEMYLITE RUSŲ

"Čia budizmas yra ne atneštas, ne įskiepytas, o vietinių gyvenimo būdas ir tradicija", – sako su keliomis kompanionėmis iš Sibiro platybių grįžęs Steponas Venckus. Keliautojai pasakoja apie Sibiro gamtą, kuri traukia kaip magnetas, kerinčias gyvas tradicijas ir sovietinio buldozerio volą, kuris kliudė ne tik Lietuvą, bet skaudžiai nubaudė ir pačius sibiriečius.

7 tūkst. kilometrų

Jau daugiau kaip dešimt metų budizmą praktikuojantys Urtė Lina Orlova, Steponas Venckus ir Violeta Kazokaitytė sako, kad ši filosofija ir gyvenimo stilius, kurį dažnas vadina religija, jiems atrodo vienintelis pasirinkimas, kuris įmanomas iš daugybės kitų. "Tai yra tai, kas mums suprantama, priimtina ir tinkama gyvenime", – sako Urtė Lina.

Trijulė į Sibirą keliavo apžiūrėti ten esančių budistinių vietų. "Buriatija nuo seno yra buvusi budistinė šalis, kuri sovietiniais metais buvo kiek sugriauta, o dabar jos palikimas ir vėl atkuriamas. Čia budizmas yra ne atneštas, ne įskiepytas, o natūralus vietinių gyvenimo būdas ir tradicija", – pasakoja Steponas.

Lietuvių viešnagė Sibire truko beveik mėnesį, o į Lietuvą jie grįžo rugpjūčio 1 d. tuo pačiu vagonu kaip ir "Misija Sibiras'17" dalyviai. "Buvo smagu, nes dalijomės labai skirtingais įspūdžiais, nors visi jie buvo labai sibirietiški", – šypsosi Urtė Lina.

"Tas transsiberia, Sibiro traukinio gausmas… Mes jį girdime ir šiandien. Liepos 6 d. iš Vilniaus išvažiavome vakariniu traukiniu į Maskvą, o Kenos geležinkelio stotyje giedojome Lietuvos himną – gražus simbolinis momentas. Tada iš Maskvos skirdome į Krasnojarską, ten pabuvome kelias dienas ir galiausiai 28 valandas važiavome traukiniu iki Ulan Udė, Buriatijos sostinės", – dar gyvais prisiminimais dalijasi Urtė Lina.

Nuo Vilniaus iki Ulan Udė yra apie 7 tūkst. km atstumas, o iš viso šios kelionės metu lietuviai skaičiuoja įveikę apie 15 tūkst. km.

Stupų inauguracija

Iš Ulan Udė kelių šimtų kilometrų spinduliu jie keliavo į vadinamuosius dacanus, kitaip – budistų centrus. "Pagrindinis tikslas buvo dalyvauti dviejų naujų Sibiro stupų atidaryme. Tai budistų kultūros simbolis, kuris simbolizuoja nušvitusį protą. Jų architektūrinė forma, kaip ir jų statymo taisyklės, yra labai griežtai nustatytos. Kiekvienos stupos inauguracija yra ypatingas įvykis budistų bendruomenei", –  pasakoja Urtė Lina ir priduria, kad šventėje dalyvavo daugybė svečių iš Europos, net atvykėlis iš Peru ir, žinoma, daug vietinės valdžios atstovų.

"Valdininkų dalyvavimas yra suprantamas dalykas, kadangi budizmas Rusijoje yra viena iš senųjų tradicinių religijų. Tokią dieną, kai atidaroma budistų stupa, žmonės yra laimingi ir ten tikrai užsimezga ryšiai, tvyro atviras bendravimas. Tai buvo puiki proga pasakyti, kad esame iš Vilniaus, Lietuvos. Daug kas stebėjosi, kad atvykome iš taip toli", – šypsosi Urtė Lina.

Panašus likimas

Vėliau lietuviai keliavo po visą Buriatiją. Žavėjosi jos klajoklių tradicijų persmelkta, itin gausia mėsos virtuve, gamta, miškastepėmis, tundra, nuostabiu didžiuliu šaltu bedruskiu – iš kurio vandenį geria ir arkliai, ir paukščiai – Baikalo ežeru. Čia, pasak keliautojų, beribė erdvė, grynas oras, aukštas dangus, tikras žemyninis klimatas – šaltos žiemos ir karštos vasaros – traukia kaip magnetas.

Keliautojų draugai budistai suorganizavo visos savaitės išvykas į dacanus, kasdien į skirtingas vietas. Senieji dacanai 1930 m. dėl sovietinės antireliginės politikos buvo visiškai sunaikinti. Vienas įspūdingiausių, Aninskio budistų centras, kuriame iki sunaikinimo apie 3–4 tūkst. vienuolių ir lamų nuolat gyveno ir tobulinosi budizmo, astrologijos ir medicinos srityse, buvo sunaikintas. Vietoje jo dabar plyti stepė. Šiandien tai UNESCO pripažinta vertybė, kurią mėginama atkurti.

"Tai buvo ne tik budizmo, bet ir gyvenimo centras. 1930 m. aukšto rango lamas sušaudė, o žemesnio rango leido patiems pasirinkti tremtį. Tai buvo man negirdėtas terminas – savanoriška tremtis... Vienus trėmė neklausdami, kiti tapo tiesiog darbininkais, o likusiuosius išsiuntė į Magadaną.

Budistų centrus sprogdino, juose įrengdavo, pavyzdžiui, arklides. Klausiau tų istorijų ir galvojau, kad kažkur tai yra girdėta… Tik Lietuvoje šis modelis buvo taikomas daugmaž po dešimtmečio: panašios tremtys, kultūros naikinimas, religijos paminimas. Tas pats volas pervažiavo ne tik Lietuvą, bet ir Sibiro tautas. Tie patyrimai yra stiprūs", – pastebi Urtė Lina.

Nustebino požiūris

Keliautojai stebėjosi vietinių gyventojų požiūriu į šį istorijos tarpsnį, mat sibiriečiai pripažįsta, kad tuo periodu jiems buvo sunku, tačiau kartu sovietmetį vertina ir kaip labai gerus laikus, o Leninas labai gerbiamas ir šiandien.

"Ulan Udėje yra išlikusi didžiulė Lenino galva, kuri, sakoma, yra didžiausia Rusijoje. Šiandien XXI a., bet sibiriečiai labai pagarbiai kalba apie komunistus ir Lenino žygius. Mums tai jau keista, bet jiems tai jų istorijos dalis, kurią jie gerbia. Gal taip yra todėl, kad jie su Rusija yra jau kelis šimtus metų – buvo prie caro, buvo ir prie komunistų.

Pirmieji lamos po 1917 m. vyko ieškoti bendros kalbos su Leninu, matė socializmą kaip išeitį paprastiems žmonėms. Jie suvokia, kad jei ne sovietiniai metai, jų seneliai nebūtų baigę mokslų, neturėtų darbų ir būtų likę piemenimis. Blogiausias dalykas, ką jie įžvelgia – kad sovietai lamas iššaudė. Keista ir įdomu kalbėtis su vienmečiais žmonėmis, kurie į tuos pačius dalykus žvelgia skirtingai", – pasakoja Steponas.

Sibiro gyventojai prisimena ir lietuvius tremtinius, dirbusius medžio pramonėje. Tačiau šios kelionės metu vietiniams išgirdus, kad keliautojai atvykę iš Lietuvos, į atvykėlius iš pradžių nukrypdavo įtarus žvilgsnis. "Jie sako: jūs su mumis kariaujate, nemylite rusų. Akivaizdūs ideologiniai dalykai. Jie mūsų klausė, ar tikrai Lietuvoje pramonė susugriauta, kaip vietiniams bandoma įteigti, bet mes sakėme, kad situacija nėra tokia bloga ir mes nekariaujame", – sako Urtė Lina.

"Ten vyksta toks pats informacinis karas kaip ir Lietuvoje. Kai galiausiai išsiaiškindavome, kad nekariaujame, veidus nušviesdavo maloni šypsena", – suskubo pridurti Steponas.

Ten vyksta toks pats informacinis karas kaip ir Lietuvoje. Kai galiausiai išsiaiškindavome, kad nekariaujame, veidus nušviesdavo maloni šypsena.

Paralelės su Lietuva

Gyvenimas Sibire yra panašus į gyvenimą Lietuvoje. Kaip sako Urtė Lina, vaikai ir ten turi sukučius bei išmaniuosius telefonus – popkultūra gana giliai įleidusi šaknis. Kiek kitokia situacija yra kaimiškose teritorijose – kai kur nėra interneto ar telefono ryšio, keliai sudėtingai išvažiuojami ar pavojingai klaidūs.

Steponas mato ir kitą didžiausią kaimo problemą bei paraleles su Lietuva: kur nėra užimtumo – daug alkoholio. "Lamos pasakojo, kad tie, kurie gyvena kaimuose ir dirba, dirba lentpjūvėse, o tie, kurie nedirba tose lentpjūvėse, geria. Ir vėl kažkur girdėta istorija. Tai ne buriatų problema, ji labai aktuali ir Lietuvoje", – įsitikinęs jis.

Visi sugyvena

Urtė Lina ir Steponas sutartinai sako, kad juos Sibire pakerėjo žmonių širdyse gyvos tradicijos. Pastarieji iš savo lėšų atstato dacanus, nuoširdžiai dalyvauja tradicinėse šventėse. Sibire kartu sugyvena šamanizmas, budizmas ir stačiatikiai, sentikiai.

"Vienoje sankryžoje stepėse matėme budistinį malūnėlį, drožinėtą šamanų arkliuką, aplink kurį kelias monetomis nusėtas, o pats arkliukas virvutėmis apraišiotas. Šalia jų stūksojo ir stačiatikių kryžius. Manau, kartais žmogus bėdos prispaustas apeina visus tris. Krikščioniai eina į budistų centrus, klausia patarimo, o vėliau prie Budos statulos persižegnoja. Ta dermė, gyva ir kitų neneigianti tradicija yra tikra", – taip Buritijos dvasią jaučia Urtė Lina.

Ji sako, kad Sibiras gyvas ne tik savo tradicijomis ir unikalia kultūra – didmiesčiuose gyvenimas tarsi verda. Pavyzdžiui, Krasnojarske oficialiai gyvena apie 1,5 mln. gyventojų, todėl šiuo požiūriu ir Vilnius gali pasirodyti mažas bei lėtas.

Atradimų pasaulis

Lietuviai pasakoja, kad Sibire apstu nuostabą keliančių atradimų. Vienas jų – Ivolginskio dacane pačių matytas lamos Itigelovo, mirusio prieš 90 metų, kūnas, kuris iki šiol yra nesuiręs. Mokslininkai tyrinėdami jo ląsteles sako, kad jos yra it gyvo žmogaus. Šio lamos būsena tarsi tarpinė tarp gyvo ir mirusio.

Kalbėdami apie vienus įspūdžius, keliautojai nejučiomis perbėga prie kitų. Steponas prisimena, kaip gudriai sovietiniais metais Sibiro budistai saugojo savo kultūrą ir stupas. "Tada jas griaudavo ir sprogdindavo, o sibiriečiai sugalvojo ant jų nupiešti raudonas žvaigždes ir parašyti, kad tai yra paminklas žuvusiems už komunizmą. Iki šių dienų taip paženklintos stupos išliko, tik dabar raudonos žvaigždės jau uždažytos."

Urtė Lina gėrėjosi įspūdingais tradiciniais buriačių kostiumais – ryškiais, ne lietuviškais lyriškais ar siuvinėtais gėlytėmis. "Kepuraitė smaili – kalno viršūnė, ilgos rankovės – žvėriuko kanopos, o raukti petukai – vandens kriokliai. Viskas tautiniame kostiume turi savo reikšmę. Daug spalvų, perlų, koralų, turkio – ryški Azijos kultūros įtaka", – pasakoja Urtė Lina.

Jokių ceremonijų

Turbūt labiausiai keliautojus nustebino vietinių laidojimo kultūra. "Iš pradžių buriatai jokių laidojimo tradicijų neturėjo, tačiau kai pradėjo asimiliuotis su rusų tauta, pastariesiems nepatiko, kad kūnais tiesiog atsikratoma ir, galima sakyti, laukiniai žvėrys juos suėda. Vėliau jie pradėjo laidoti artimuosius tiesiog mediniuose karstuose tokiais drabužiais, su kuriais jie mirė, ir be jokių ceremonijų. Žmogus mirė, palaidojo jį, ir pamiršo", – pasakoja Steponas.

"Kai žmogus miršta, lama pažiūri į žvaigždes ir pamato, kur ir kada tas žmogus atgims. Laidojimas ir ėjimas į kapines yra tik formalumas, bet svarbiausias čia yra reinkarnacijos momentas. Žmonės tuo tiki ir, praėjus atitinkamam laikui, savo gentyje pradeda ieškoti naujai gimusio, nes tai greičiausiai bus tas miręs žmogus. Gal todėl ten nėra tokių didelių laidotuvių dramų", – priduria Urtė Lina.

Lietuvių kapinės Sibire yra puoselėjamos, lankomos, prižiūrimos, gerbiamos – tai protėvių atminimo vieta. Urtė Lina tiki, kad toks lietuvių dėmesys, skirtas mirusiesiems, vietos gyventojams daro didelį įspūdį.