A. UNIKAUSKO VAIKYSTĖ: UŽAUGO KLAUSYDAMAS NE PASAKŲ, O ISTORIJŲ APIE LAGERIUS

Vietoj vaikiškų pasakų – istorijos apie trėmimus bei sovietinius lagerius, taip vaikystę prisimena medicinos mokslų daktaras Alvydas Unikauskas. „Pasakodavo apie amžino įšalo zoną. [...] žinau, kad gyveno iš ledo pastatytuose nameliuose. Rytais gaudavo duonos davinius, o jei draugą rasdavo negyvą – paimdavo savo porciją ir atkišdavo negyvojo ranką, kad gautų dar vieną duonos riekę“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ sako A. Unikauskas.

1956 metų lapkričio 4 dieną Kaune inžinieriaus ir buhalterės šeimoje gimė A. Unikauskas. Jis pasakoja, kad augo aplinkoje, kuri leido suvokti, kas tuo metu vyko Lietuvoje, pavyzdžiui, vietoje pasakų girdėdavo protu nesuvokiamas istorijas.

„Mano giminėje labai mažai žmonių, kurie nebuvo ištremti. Daugiausia informacijos sužinodavau, kai atvykdavo mamos brolis, nes jis ir mano motina buvo politiniai kaliniai, o tėtis – tremtinys. Ilgą laiką tos valandos buvo mėgiamiausios, nes pasakodavo daug istorijų“, – prisimena A. Unikauskas.

Laidos „Klauskite daktaro“ vedėjas tikina, kad mama nuolatos jį tramdė – neleido prasitarti aplinkiniams apie tai, kokius pasakojimus išgirsdavo namuose, nes bijojo.

„Jie pasakodavo apie amžino įšalo zoną, kurioje buvo apgyvendinti. Visko neprisimenu, bet žinau, kad gyveno iš ledo pastatytuose nameliuose. Rytais gaudavo duonos davinius, o jei draugą rasdavo negyvą – paimdavo savo porciją ir atkišdavo negyvojo ranką, kad gautų dar vieną duonos riekę“, – dalijasi A. Unikauskas.

Gimus seseriai, gydytojui A. Unikauskui tekdavo ja rūpintis ne tik tada, kai tėvų nebūdavo, bet ir tuo metu, kai suaugusieji likdavo namuose. Pasak A. Unikausko, tėvai prašydavo seserį prižiūrėti ir su ja kalbėtis: „Kai sesuo buvo jauna, kartais labai nesutarė su tėvais. Būdavo, kad tėvai siųsdavo mane pas ją kaip ambasadorių. Tam tikra prasme – aš ją auginau. Sesuo ir dabar dažnai sako, jog turėjo du tėčius.“

Man labai nepatinka žodis „šlovė“, tačiau dar labiau nemėgstu, kai mane vadina „žvaigžde“.

Į mokyklą iš žaidimų aikštelės

Būdamas 6-erių A. Unikauskas pradėjo lankyti mokyklą, tačiau kitaip nei visi vaikai – spalio mėnesį į mokyklą jį atvedė tėtis. Be to, tiesiai iš žaidimų aikštelės.

„Aš žaidžiau kieme su kitais vaikais, buvau nešvarus, nes kapstėmės smėlyje. Grįžęs tėtis paėmė mane už rankos ir nuvedė į kitoje kelio pusėje buvusią mokyklą. Įėjęs į klasę – nesupratau, kas vyksta, mačiau būrį vaikų. Sulaužiau vienos mergaitės tušinuką, išpyliau rašalą. Dabar galiu pasakyti, kad taip elgiausi, jog pats nepalūžčiau – pradėjau gintis, bet mane nubaudė“, – tikina laidos „Klauskite daktaro“ vedėjas.

Nemenką vaidmenį gydytojo gyvenime suvaidino ir mėgstama sporto šaka. Daug metų A. Unikauskas lankė vadinamąsias graikų-romėnų imtynes: „Ši sporto šaka padėjo mano kūnui, charakteriui. Kai manęs tėvai klausia, į kokį sportą geriausia leisti savo vaikus – jei tai sūnus, manau, kad vienas geriausių sportų – imtynės. Jos lavina lankstumą, jėgą, ištvermę.“

A. Unikauskas, baigęs septynias klases ir turėjęs laisvą vasarą, gavo pirmą apmokamą veiklą – tėtis įdarbino įmonėje kaip darbininkų pagalbininką. Užsidirbęs pirmąsias lėšas – keliavo į Kauno turgų, garsėjusį visoje Lietuvoje.

„Labai gerai prisimenu, kad ėjau pirkti džinsų. Turguje vaikščiojo labai daug keisto jaunimo, bet buvo tie laikai, kai tu negalėjai laisvai pardavinėti savo prekių. Tardavomės slapta, o matuotis drabužių eidavome į gretimo namo laiptinę“, – sako A. Unikauskas.

Mama pradėjo sistemingą ataką

Gydytojas pasakoja niekada negalvojęs apie mediciną, kaip ir visi norėjo stoti į Kauno Politechnikos institutą. Vis dėlto idėjos nepalaikė tėvai, o mama įtikinėjo, kad geriau eiti medicinos keliu.

„Kai buvau 11 klasėje, mama pradėjo kalbėti, kad stočiau į mediciną. Aš nesupratau, ko ji iš manęs nori. Nuo tos dienos pradėjo sistemingą ataką – kiekvieną mielą dieną primindavo, kad man reikia stoti į mediciną. Aš maniau, kad atsilaikysiu“, – pasakoja A. Unikauskas. Be to, iš pradžių įstojo į stomatologijos mokslus, bet tėvai spaudė pereiti į medicinos fakultetą.

Baigęs studijas, A. Unikauskas gavo paskyrimą internatūrą atlikti tėvo gimtinėje Ukmergėje, ten gyveno kartu su žmona. Kaip pats pripažįsta, laukė nenormalus darbo krūvis, o apie miegą galvoti nebuvo laiko: „Pilnu etatu dirbau tiek skyriuje, tiek poliklinikoje, be to, naktimis budėjau. Praktiškai gyvenau ligoninėje. Buvę, kad į darbą išvyksti penktadienio rytą, o grįžti pirmadienį vakare.“

Vis dėlto gydytojo specialybė lėmė tai, kad A. Unikauskas ne kartą susidūrė su mirtimi. „Man labiausiai įstrigo ligonė, kurią per naktį teko atgaivinti 7–8 kartus. Pamenu, ta moteris atgaudavo sąmonę, o praėjus 15–20 min, vėl numirdavo. Tiesą pasakius, buvau įsitikinęs, kad nieko gero nebus. Tačiau nuo to laiko prabėgus 3 metams, aš ją sutikau mieste – ji gyveno pilnavertį gyvenimą“, – kalba gydytojas A. Unikauskas.

A. Unikauskas – televizijos ekranuose

Numetęs virš 30 kilogramų, gydytojas pakviečiamas išbandyti naują sritį – televizijos laidos vedėjo kėdę. A. Unikauskas svarsto, kad ši galimybė būtų nuplaukusi, jei ne numestas svoris.

„Man labai nepatinka žodis „šlovė“, tačiau dar labiau nemėgstu, kai mane vadina „žvaigžde“. Man pasisekė, kad į televiziją atėjau tam tikrame amžiuje ir manęs tai nebepaveiks. Jei būčiau atėjęs 25-erių, būtų kitaip“, – pabrėžia LRT TELEVIZIJOS laidos „Klauskite daktaro“ vedėjas.

A. Unikauskas aiškina, kad šiais laikais maistas yra nekokybiškas, o jei galėtų, tokią situaciją pakeistų: „Norėčiau grąžinti maisto pramonę 50 metų atgal, kad parduotuvėse nebūtų viso to maisto, kuris yra dabar. Ačiū Dievui, kad sovietmečiu nieko nebuvo. Mėsa pardavinėta be priemaišų, o gyvulių niekas taip masiškai nešėrė grūdais. Negali būti tikro maisto dėžutėse. Daugumą lėtinių ligų galima išgydyti pakeitus gyvenimo būdą ir mitybą.“