Žingeidžiam turistui – Maroko vilionės | KaunoDiena.lt

ŽINGEIDŽIAM TURISTUI – MAROKO VILIONĖS

  • 0

Už lango spindint nuostabiai baltam sniegui, norisi pasidalyti įspūdžiais iš saulėto, spalvingo, prieskoniais kvepiančio Maroko. Kelionę gerokai palengvino atsiradę tiesioginiai skrydžiai iš Vilniaus į Agadyrą. Beveik 5 000 km atstumą įveikėme mažiau kaip per 5 val. Pasak antrojo piloto Donato, tai pavyko dėl palankaus vėjo. Gal kiek varginančios pasirodė Maroko migracinės procedūros, pareikalavusios 2 val., tačiau visa tai  saugumas.

Visa kelionė truko aštuonias dienas, o autobusu įveikėme šiek tiek daugiau nei 2 000 km. Marokas turistams siūlo platų spektrą pažintinių vietų.

Kelionių organizatoriaus „Guliverio kelionės“ sukurtas maršrutas leido pamatyti daugybę virsmų ir pasikeitimų. Didelę įvairovę gyvenimo būdo, gamtovaizdžio, miestų, medinų, mečečių ir kitų grožybių. Nuo nulinės atžymos virš jūros lygio Agadyre pakilome į daugiau kaip 2 000 m virš jūros lygio į Atlaso kalnus (vietiniai pasakoja, kad tai kalnai, kuriuose legendinis Heraklis atliko vieną savo žygdarbių, o kalnai gavo dievybės vardą). Matėme nuo snieguotų viršūnių iki saulėtekio apšviesto raudonuojančio Sacharos smėlio.

Pirmosios kelionės dienos buvo skirtos imperatoriškiesiems miestams. Per ilgą Maroko istoriją ne vienas miestas buvo tapęs sostine. Kelionę pradėjome nuo Marakešo. Vakarinis miestas pakerėjo Džema el Fna aikšte. Čia pasijunti lyg rytietiškoje pasakoje. Aikštė gyvena savo gyvenimą ir niekas nekreipia dėmesio į smalsias turistų akis. O pažiūrėti yra į ką: čia vietoje spaudžiamos apelsinų sultys, gaminama tradicinė sraigių sriuba, garuoja kiti patiekalai. Vietiniai gyventojai, jaukiai įsikūrę prie staliukų, skanauja, bendrauja, o fone skamba netoliese įsikūrusios jaunimo grupelės grojamos tradicinės muzikos melodija. Dienos šviesoje Marakešas ne mažiau žavus: daugybė fontanų, plačių alėjų, išpuoselėti parkai, vingiuotų gatvelių raizgalynė medinoje, ažūriniais nėriniais puošti namai, senoji Kutubija mečetė, statyta dar XII a. Tiesa, į vidų įžengti nevalia kitų tikėjimų atstovams. Tačiau vis didėjantį smalsumą pavyko numaldyti Kasablankoje, kur didinga Hasano II mečetė po savo rytais atsiveriančiu stogu priima visus norinčiuosius. Įspūdingo dydžio statinys, kuriame gali melstis iki 105 tūkst. tikinčiųjų, pastatytas karaliaus paliepimu (statyboms finansuoti net buvo įvestas naujas mokestis). Mečetė gniaužia kvapą ne tik ją stebint iš išorės. Viduje apima nenusakomi pasigėrėjimo, susižavėjimo ir nuostabos jausmai. Mečetė statyta septynerius metus. Čia dirbo apie 3 tūkst. senąjį amatą išmanančių meistrų ir nesuskaičiuojama galybė pagalbininkų. Išties nuostabus statinys su didžiausiu pasaulyje 210 m aukščio minaretu.

Dienos šviesoje Marakešas ne mažiau žavus: daugybė fontanų, plačių alėjų, išpuoselėti parkai, vingiuotų gatvelių raizgalynė medinoje, ažūriniais nėriniais puošti namai.

Toliau mūsų laukė romėniškas Volubilis. Čia galima grožėtis romėnišku miesto planu ir kelis tūkstančius metų skaičiuojančiomis mozaikomis, triumfo arka, forumo liekanomis. Nuo čia puikiai matomas netoliese esančio Mulaj Idris miestelio siluetas, primenantis kupranugarį.

Grožintis besikeičiančiu gamtovaizdžiu pasiekiame seniausią Maroko miestą Fesą. Sunku nusakyti, kokius jausmus sukelia ši vieta. Nesibaigiantis medinos labirintas su daugiau nei 9 tūkst. gatvių, šurmuliuojantis turgus su vaisiais, daržovėmis, saldumynais, drabužiais, keramika, odos dažyklomis, šilko audyklomis. Čia pat asiliukai, katės, viščiukai. Net ir europiečio akis badanti netvarka atrodo sava bei harmoninga su vietiniais žmonėmis ir jų gyvenimo būdu. Tai nuostabus ir įkvepiantis miestas.

Rabatas – Maroko administracinė sostinė. Karališkieji rūmai, Atlanto vandenyno pakrantė, žavi medina su gausybe prekiautojų. Udaja tvirtovė su pusiau mėlynais namais, saulėje besilepinančiais katinais, ošiančiu vandenynu, aukštos tvirtovės sienos, jaukiai augančios palmės nukelia į laikus, kai čia šeimininkavo piratai.

Pasisotinę miestų patraukėme dykumos link. Kelias tikrai neprailgo. Nuolat besikeičiantys vaizdai. Dykynes keičia kalnai, kalnus oazės, dirbami laukai lyg iš niekur atsirandančios geriamojo vandens saugyklos. Sniegą keičia bedžiūstančios upės, jas – berberų apleistos ir dabartinės gyvenvietės. Išties pasijunti lyg filmo dekoracijose. Galų gale tolumoje ima ryškėti ochros spalvos Sacharos kopos. Apsigyvenus berberiškoje kasboje iš karto einame palydėti saulės. Nuostabus jausmas basomis kojomis eiti Sacharos smėliu. Atrodo, tiek kartų matyta nuotraukose ir paveikslėliuose, kino filmuose ir dokumentikoje, tačiau kai palieti pėdomis ir jauti, kai tarp pirštų byra pasemta sauja smėlio, jautiesi nenusakomai. Netrukus besileidžianti saulė įvairiais atspalviais nudažo smėlio kopas ir dingsta nusinešdama su savimi smėlio raudonumą iki ryto. Mūsų kopų odisėja nebaigta. Anksti ryte visa grupė ropščiamės ant kupranugarių ir tikru karavanu traukiame pasitikti saulės. Vaizdas užburiantis. Kylanti saulė grąžina kopoms jų nuostabią spalvą.

Susipažinę su Sachara, traukiame toliau. Tingyro oazė. Garsi savo žemdirbystės tradicijomis. Čia tarp toli nusidriekusių palmių giraičių auginamos alyvuogės, figos, įvairios daržovės. Nuo apžvalgos aikštelių atsiveria žalios oazės vaizdas su ją saugančiais berberų kaimeliais. Beje, datulinis finikas Maroke – šventas medis. Jokiu būdu jo negalima kirsti. O jei atsitinka taip, kad palmė trukdo namo statybai ar žmogaus veiklai, tenka kreiptis į vietos administraciją, kuri už nemenką mokestį skiria įgaliotus asmenis, kad palmę perkeltų į kitą vietą. Bet grįžkime prie oazės. Ji baigiasi Todros tarpekliu. Čia pasijunti mažutis mažutis. Mat tarpeklio uolos kyla į 300 m aukštį, o jo dugne teka upelis. Jei matėte filmą „Mumijos sugrįžimas“, ši vieta jus nukels į vieną iš filmo epizodų, kuris ir buvo čia nufilmuotas.

Tai nuostabi ir kerinti šalis. Lipdami į lėktuvą Agadyro oro uoste pažadėjome būtinai sugrįžti!

Čia kino įspūdžiai nesibaigia, nes dieną užbaigiame „Atlas“ kino studijoje Vrzazade. Studija veikianti, ir čia šiuo metu yra filmuojamas naujasis filmas „Pranašas Dovydas“. Vaikštome tarp dekoracijų ir bandome atgaminti tokių filmų kaip „Mumija“, „Mumijos sugrįžimas“, „Misija Kleopatra“, „Asteriksas ir Obeliksas“, „Kundunas“ ir kitų scenas.

Paskutinis kelionės etapas – kelias atgal į Agadyrą. Pakeliui žavi kalnų keliai, žydintys migdolai, apsilankymas brangiausio pasaulyje prieskonio – šafrano, parduotuvėlėje, kur vaišinama gardžia arbata su šafranu. Ragaudami arbatą sužinome, kad visas procesas atliekamas rankomis, o augalas toje pačioje vietoje sodinamas tik kas penkerius metus. Važiuojame toliau ir grožimės arganų medžiais. Jie auga tik Maroke ir pirmuosius vaisius išaugina tik po 40 metų nuo pasodinimo. Stebime į medžius sulipusias ožkas, kurios dar vadinamos skraidančiomis ožkomis. Būtent jos yra svarbi arganų aliejaus gamybos grandis.

Pakeliui sustojame Tarundate, grožimės 6 km ilgio galinga miesto siena, spalvingu turgumi, gyvačių užkalbėtojų pasirodymais, išgeriame stiklinę gardžių bambukų sulčių ir traukiame į Agadyrą. Kelionė eina į pabaigą.

Būtų didelis nusikaltimas nepaminėti Maroko kulinarijos. Kelionės metu teko paragauti ne vieną tradicinį mėsišką patiekalą. Jis ruošiamas specialiame kūgio formos moliniame inde – tadžine. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir nieko ypatinga – mėsa ar žuvis ir daržovės. Tačiau padavėjui nukėlus tadžino dangtį pasklinda nuostabūs prieskonių, sūdytų citrinų, alyvuogių, daržovių, džiovintų slyvų ir migdolų aromatai. Burnoje tirpstantis patiekalas, nuostabus padažas, į kurį mirkome ką tik iš krosnies ištrauktą duoną. Labai gardu! Be to, paragavome kuskuso, avinžirnių ir lęšių sriubos, desertui vietoje augintų mandarinų, apelsinų, braškių ir bananų. Ir kaip be garsiosios marokietiškos arbatos, ruošiamos itin kruopščiai. Patiekus arbatą be privalomosios putos, svečias turi teisę įsižeisti ir palikti nesvetingo šeimininko namus.

Per aštuonias dienas pajutome tikrą Maroko dvasią, liberalėjančią islamišką tvarką. Kartu jutome begalinę pagarbą karaliui. Kiekvienas marokietis su dideliu pasididžiavimu rodo jo krautuvėlėje esančią fotografiją kartu su karaliumi. Pamatome draugiškus arabiškai, prancūziškai, angliškai ir berberų kalba kalbančius paslaugius ir besišypsančius, tradiciniais dželabais apsirengusius vietinius. Tai nuostabi ir kerinti šalis. Lipdami į lėktuvą Agadyro oro uoste pažadėjome būtinai sugrįžti!

GALERIJA

  • Žingeidžiam turistui – Maroko vilionės
  • Žingeidžiam turistui – Maroko vilionės
  • Žingeidžiam turistui – Maroko vilionės
  • Žingeidžiam turistui – Maroko vilionės
  • Žingeidžiam turistui – Maroko vilionės
  • Žingeidžiam turistui – Maroko vilionės
  • Žingeidžiam turistui – Maroko vilionės
  • Žingeidžiam turistui – Maroko vilionės
  • Žingeidžiam turistui – Maroko vilionės
  • Žingeidžiam turistui – Maroko vilionės
  • Žingeidžiam turistui – Maroko vilionės
  • Žingeidžiam turistui – Maroko vilionės
  • Žingeidžiam turistui – Maroko vilionės
  • Žingeidžiam turistui – Maroko vilionės
Organizatorių nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS