Edvinas Petkus kadaise buvo perspektyvus futbolininkas. Žaidė ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, svajojo apie milijonų vertą karjerą ir žvaigždės gyvenimą. Jo gyvenimo istorija – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Emigrantai“.

Tačiau likimas pasisuko visai kitaip. Šiandien Edvino gyvenime sporto liko nedaug, jis jau nebesvajoja užkariauti pasaulio ir į viską žiūri paprasčiau. Iš Jurbarko kilęs vaikinas pastaruosius penkerius metus gyvena Vokietijoje. Savo naujais namais jis vadiną Braunfelsą  – nedidelį turistinį miestelį netoli Frankfurto.

Pirmoji išvyko mama

Emigranto gyvenimą Edvinas pasirinko sekdamas mamos pavyzdžiu. Tai ji pirmoji išvyko uždarbiauti į Vokietiją. O vėliau pasikvietė ir sūnų.

„Mama pradėjo anksčiau važinėti į Vokietiją darbuotis. Tada man buvo gal 12 metų. Pamenu tą momentą, kai tu išlydi mamą ir lieki gatvėje vienas, ji sėda į mikroautobusą ir išvažiuoja. Ir tu žinai, kad tris mėnesius jos nematysi.

Tai tikrai tuo metu pykdavo mano širdis, bet aš manau, jos – dar labiau. Nes ji turėjo tai daryti. Turi šeima iš kažkur gauti pajamų, kad aš geriau gyvenčiau, kad galėčiau nusipirkti rūbą ar dar kažką. Ji dėl manęs tai darė, dėl šeimos“, – prisimena Edvinas.

Mamos pasirinkimas emigruoti Edvino gyvenimą apvertė aukštyn kojom. Būdamas paauglys jis pats turėjo savimi pasirūpinti, pats išmoko priimti svarbius sprendimus. Kai išvyko mama, iš Jurbarko gyventi ir sportuoti jis persikėlė į  Kauną, ten pradėjo siekti profesionalaus futbolininko karjeros.

Planus sujaukė trauma

Savo asmeniniais rezultatais vaikinas visus stebino, todėl nuolat girdėdavo siūlymų važiuoti žaisti į kokį užsienio klubą. Vieną tokį ir pasirinko, tikėjosi, kad tai – didžiulės, tarptautinės karjeros pradžia. Būdamas 17 metų lietuvis išvažiavo žaisti futbolo į „Hearts“ klubą Edinburge. Kvietimą į jį Edvinas priėmė tik antrą kartą.

Techniškai geras žaidimas, puikūs rezultatai – Škotijoje lietuviu visi buvo patenkinti, atrodė, kad ten jis liks ilgam. Ir visai gali būti, kad jeigu ne netikėta trauma, dabar šis jaunas vaikinas būtų superžvaigždė.

Kojos lūžis sugadino visus Edvino planus. Ilgai gyvenęs be artimųjų ir įpratęs pats priimti sprendimus, kaip pats atviravo laidai „Emigrantai“, staiga vaikinas pasijuto nesaugus paliktas vienatvėje.

„Ką futbolininkui reiškia antrą kartą toje pačioje vietoje lūžusi koja? Tai reiškia, kad pusę metų praleisi be futbolo“, – aiškina lietuvis.

Gydytis traumą jis pasirinko Lietuvoje, o ne Škotijoje ir tai, pasak vyro, buvo klaida: „Lietuvoje pats futbolo lygis prastesnis, gavau prastesnę reabilitaciją.“

Po reabilitacijos grįžęs į Škotiją Edvinas pastebėjo, kad nebegali tinkamai treniruotis, nes jam skauda koją. Kai jis sulaukė pilnametystės, galiausiai grįžo į Lietuvą.

Į Vokietiją išvyko savo automobiliu

Kaip sako pats Edvinas, sugrįžimas ten, nuo ko pradėjo, jam reiškė aplaužytus sparnus. Nuo tos dienos jis ėmė mažiau savimi pasitikėti, per daug pats save kritikuodavo ir net dvejojo, ar gali žaisti taip gerai kaip anksčiau.

Be vidinių moralinių netrukus prasidėjo ir finansiniai sunkumai. Gana silpnas Lietuvos futbolas tuo laiku išgyveno stiprią krizę, klubai vėluodavo atsiskaityti su žaidėjais, daug kas pabėgo į kitas šalis.

Štai tada, prieš penkerius metus Edvinas nusprendė, kad per ilgai gyveno atskirtas nuo mamos. Kad pagaliau metas jiems vėl susitikti ir gyventi kaip tikrai šeimai.

Jis susikrovė lagaminus, sėdo į automobilį, įsijungė navigacinę sistemą ir tiesiog iškeliavo į Vokietiją.

Išgarsėjo kaip rinktinėje žaidęs futbolininkas

Dabar Edvinui 25-eri, gyventi į Vokietiją atvyko dvidešimties. Tai –dar visai tinkamas amžius žengti startinius žingsnius sportinėje karjeroje. Tą jis ir padarė – dar kartą išmėgino save kaip futbolininką. Tiesa, jau daug žemesniu lygiu.

Edvinas džiaugiasi savo patėvio pagalba, nes jis buvo vos ne futbolininko agentas: organizuodavo peržiūras, megzdavo pažintis, padėjo Edvinui pasirašyti pirmąjį kontraktą penktojoje Vokietijos futbolo lygoje.

Ši žinia greitai pasklido po vietos žiniasklaidą ir ji  ėmė domėtis, kas gi tas Edvinas iš Jurbarko. Netrukus ėmė rastis straipsnių spaudoje ir reportažų televizijoje.

„Pradėjo laikraščiai rašyti, kad iš Lietuvos, kad rinktinėje žaidęs. Nesvarbu, kad tik jaunimo. Kiekvienas vokietis svajoja, čia yra aukščiau nei svajonė – žaisti Vokietijos rinktinėje, kad ir jaunimo“, – laidos  „Emigrantai“ eteryje aiškina lietuvis.

Vien tik futbolo nebeužteko

Tačiau svetimoje šalyje apsigyvenęs lietuvis nusprendė pakeisti savo gyvenimo kelią: „Toje komandoje pražaidžiau 4 metus. Po pirmo sezono pajutau, kad tiesiog kažko man vėl pradeda trūkti. [...] Tada nutariau susirasti papildomą darbą ir įsidarbinau Vokietijos Raudonajam Kryžiuje.“ Per kelias dienas futbolininkas tapo vairuotoju – į ir iš mokyklos vežiodavo neįgalius vaikus.

„Važiuoji, paimi juos, įsodini su vežimėliu į mašiną ir tiesiog veži į mokyklą. Paskui po mokyklos važiuoji vėl. Iš ryto nuo 6 keldavausi, veždavau į mokyklą, pats eidavau į vokiečių kalbos kursus. Tada vaikus veždavau iš mokyklos ir važiuodavau į treniruotę“, – apie darbotvarkę pasakoja emigrantas.

Po bendravimo su neįgaliais vaikais Edvinas kiekvienam savęs ieškančiam žmogui pataria susirasti visuomenei naudingą darbą.

Laimingas pasijuto ne aikštėje, o biure

Po ilgo blaškymosi ir savęs ieškojimo dabar pagaliau Edvinas jaučiasi atradęs tai, ko jam ir reikėjo. Šiuo metu vaikino darbas – biuras. Neįtikėtina, tačiau po futbolo stadionus lakstęs ir dėl įvarčių kovojęs sportininkas laimingas pasijuto darbe su popieriais ir kompiuteriu.

Lietuvis iš Jurbarko dabar atsakingas už mažo, bet turistams labai patrauklaus Braunfelso miestelio reklamą. Būtent Edvinas su savo kolegomis kuria šio miestelio įvaizdžio strategiją, galvoja, kuo ši vietovė dar galėtų patraukti turistus.

„Esu atsakingas už renginius ir už rinkodarą. Bet pasakysiu labai paprastai: mūsų komanda yra labai maža, pas mus yra tiktai 8 žmonės. Tai vieną dieną aš einu su kostiumu susitikti su meru ir galimais investuotojais, o kitą dieną aš valau po renginio“, – apie savo pareigas kalba emigrantas.

Miestelio gyventojai, pasak Edvino, nuolat kuo nors nepatenkinti. Vietiniai mėgsta ne tik skleisti gandus vieni apie kitus, bet ir skųstis miestelio valdžioje dirbantiems pareigūnams, taip pat ir Edvinui. Čia emigrantas įsitikino, kad skųstis mėgsta ne tik lietuviai.

Didžiausias laimėjimas – šeima

Iki šios dienos, po darbo miestelio savivaldybėje Edvinas vis dar žaidžia ir futbolą. Tačiau savo didžiąją gyvenimo meilę po truputį vis labiau apleidžia.

„Tai yra hobis, už kurį mokami pinigai. Jeigu nebūtų mokami pinigai, turbūt nebūtų hobio. Bet viskas eina link to, kad tikriausiai gali būti, kad ir futbolas po truputį į kitą lentyną nueis. Tiesiog dabar labai daug projektų visokiausių, labai daug veiklų, idėjų, kur galėčiau save realizuoti“, – pasakoja Edvinas.

Po penkerių metų emigracijoje Edvinas sako, kad Vokietijoje dar tik žengia pirmuosius žingsnius. Krautis lagaminų atgal į Jurbarką ar Kauną, kuriame gyveno, neskuba, sako, nori pasinaudoti visomis galimybėmis, kurias suteikia naujasis darbas.

„Aš niekada nesakau niekada. Viskas yra įmanoma, bet šiandien.... Pasakysiu labai paprastą dalyką – ką laimėjau šitoje emigracijoje, išvažiavęs į Vokietiją, tai yra tai, kad 5 metus mačiau savo šeimą, gyvenau šalia jos, mačiau, kaip auga mano sesė, kuriai yra aštuoneri. Tai čia yra didžiausias laimėjimas“, – pabrėžia emigrantas.

Kaip atskleidė laidai „Emigrantai“, savo ateitį jaunas vyras kol kas sieja su Vokietija.

„Pirmas dalykas, čia matau perspektyvų darbe, antras dalykas – čia mano šeima. Čia, kaip sakau, turėti 25-ių metų asmeniui sesę, kuriai yra 8-eri ir kuri pasitinka, apkabina ir pabučiuoja, yra vienas geriausių dalykų gyvenime“, – atvirauja Edvinas.

Laida „Emigrantai“ – kiekvieną antradienį 19.30 val per LRT TELEVIZIJĄ.