A. ABIŠALA. KODĖL 1992 M. PAVYKO PASKELBTI PIRMALAIKIUS RINKIMUS

Kol kas tik vieną kartą nuo 1990-ųjų nepriklausomos Lietuvos parlamentarizmo istorijoje pavyko surengti pirmalaikius rinkimus. Tai įvyko 1992-aisiais, kai suskilusi Aukščiausioji Taryba, suvokusi, kad tapo visiškai nedarbinga, nusprendė skelbti pirmalaikius rinkimus.

Tiesa, tai buvo parlamentas, priėmęs istorinį dokumentą apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, priėmęs naują šalies Konstituciją, pasiekęs Lietuvos tarptautinį pripažinimą, užbaigęs derybas dėl Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos teritorijos, priėmęs per 300 įstatymų – dėl valstybės sienų demarkavimo, krašto apsaugos, karo tarnybos, policijos, pasienio apsaugos, muitinės, išgyvenęs blokadą, Sausio 13-ąją ir Medininkų žudynes.

Nepaisant to, 1992-ųjų liepos 9 dieną vardiniu balsavimu 98 parlamentarai priėmė sprendimą po trijų mėnesių skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus. Signataras, ministras be portfelio trečiojoje vyriausybėje, o vėliau ketvirtosios vyriausybės ministras pirmininkas Aleksandras Abišala „Savaitėje“.

– Beje, ką veikė ministras be portfelio trečiojoje vyriausybėje?

– Nešiojosi tris portfelius iš tikrųjų.

– Ir visuose skirtingi popieriai?

– Taip. Aš buvau atsakingas už vyriausybės politiką aukštųjų studijų ir mokslo srityje, viešąsias informacines technologijas arba, kitaip sakant, vyriausybės aprūpinimą informacinėmis technologijomis, infrastruktūra ir taip pat vyriausybės vardu už derybas su Rusija.

– Tuomet Aukščiausioji Taryba (AT), kai jūs buvote vyriausybėje, buvo ganėtinai susiskaldžiusi, kaip jums sekėsi dirbti su tokia AT iš pradžių kaip ministrui, o paskui ir kaip premjerui? Ar buvo koks nors ryšys?

– Aš buvau bent jau kokį pusmetį, o gal ir visą laiką, jau nebepamenu, jau daug laiko praėjo, dar atsakingas ir už vyriausybės ryšius su Seimu. Man ten lankytis teko gana dažnai. Kadangi mes čia šnekame apie tuos išankstinius rinkimus, tai, matyt, reikia pradėti nuo šiek tiek toliau. Nuo to, dėl ko žmonės apskritai eina į politiką, eina į rinkimus.

Yra 4 motyvai: noras padaryti gerą viešą darbą, valdyti valstybę taip, kad visiems būtų geriau; yra noras realizuoti save; yra noras turėti poziciją – būti garsiu, būti pripažintu ir t.t. ir yra noras patogiai gyventi. Tai kadangi einant į rinkimus to noro geriau gyventi nebuvo, didelė dalis buvo idealistai ir tikėjosi, kad galės padaryti geriau valstybei (be abejo, dauguma norėjo būti ir žinomi, populiarūs, užimti poziciją ir save realizuoti – visa tai veikė kartu), bet, aš manau, kad trumpai sakant – pamačius, kad nėra lengva, jeigu net visai neįmanoma, padaryti valstybei geriau, tai ir buvo nuspręsta užbaigti.

O grįžtant prie klausimo, kaip sekėsi, tai sekėsi gana įvairiai. Sąjūdžio žmonės, kurių buvo, berods, 105, atėję su vieninga nuomone, kad reikia atstatyti nepriklausomybę, ne visi būtinai vienodai tą suprato, bet dėl to buvo aiški viena nuomonė. Ir, kai tas buvo padaryta, paaiškėjo, kad jų politinės pozicijos yra ganėtinai skirtingos, dėl to atsirado skirtingos frakcijos, susidarė situacija, kai iš tiesų buvo sunku susišnekėti dėl įvairiausių dalykų.

Prie to prisidėjo ir tai, kad iš tiesų vyriausybė neypatingai gerai bendravo su Seimu, tai mano atsakomybė, bet buvo ministras pirmininkas, buvo susikirtimų su centriniu banku labai aštrių, ir su dalimi Seimo.

Visa tai susidėjo, kad 1992-ųjų metų gegužės mėnesį atsirado AT aiškus skilimas į dvi maždaug lygias dalis – „arbatėlės“ frakcija arba koalicija ir kitos frakcijos. Buvo prieita iki to, kad netgi jos kurį laiką atskirai posėdžiavo viena nuo kitos. Buvo pradėta galvoti, kad reikia naujų rinkimų.

– Jeigu atskirai posėdžiavo, tai kaip galima susitarti dėl tos pačios Konstitucijos arba dėl įstatymų? Jeigu vieni vienoje salėje, kiti kitoje, o sprendimas vis dėlto buvo priimtas?

– Čia ir yra didysis stebuklas ir didysis mūsų pasiekimas, kad, nežiūrint į tikrai pakankamai priešiškas nuostatas, net ne skirtingas, bet priešiškas (prisiminkime, kad buvo mitingų gana įvairių, kur ir apspjaudyti buvo kairieji, ir apmėtyti žemėmis, ir panašiai, ir dėl to, kad buvo dvi gana ryškiai skirtingos pozicijos, dėl Konstitucijos), susitarti pavyko.

Buvo svarbesnių dalykų, negu tarpusavio peštynės. Ir dar, turiu pasakyti, kad jūs sakėte, jog liepos 9 dieną buvo priimtas sprendimas dėl išankstinių rinkimų absoliučia dauguma, dėl to buvo susitarta prieš tai.

Frakcijos pasižadėjo, kad jos už tai balsuos, ir laikėsi žodžio. Kas šiais laikais keista, bet buvo bent keli deputatai, kurie sakė, taip mes susitarėme ir kad susitarėme, tai mes balsuosime, bet gal pagalvokime, pasižiūrėkite, kaip visai neblogai mes dabar dirbame.

Jau liepos 9 dieną ir prieš tai savaitę ar daugiau visi posėdžiavo kartu ir dėl visų dalykų susitardavo. Bet toks buvo sprendimas. Ir iš tų 4 motyvų nulėmė tie, kurie sakė, man užtenka. Be abejo, manau, kad buvo politinis motyvas... Dėl ko daromi išankstiniai rinkimai apskritai? Kad sutvirtintum savo poziciją. Ne visada tas pasiseka. Matėme, kaip Theresa May žiauriai pralošė, paskelbusi išankstinius rinkimus visai neseniai. Manau, kad šito motyvo 1992-aisias metais irgi būta, bet jis visiškai nepasiteisino.

– Bet kieno buvo idėja – pirmalaikiai rinkimai, ar jūs pamenate?

– Žinote, tirti istoriją iš liudininkų yra keblus dalykas. Galbūt istorikai kada nors pasikapstys ir suras, bet aš tikrai nepamenu. Man atrodo, tiesiog tvyrojo tokia nuomonė. Nemanau, kad buvo labai aiškiai kuri nors pusė, nes, jeigu būtų kurios nors pusės stūmimas, vargu ar būtų susitarta dėl to.

– Ačiū jums.