„Kai mes kalbame apie apskritai visą valstybės valdomą turtą, atrodo, kad buvo susiformavusi tarsi kažkokia paprotinė teisė – koks turtas buvo, toks ir turi likti.

Todėl mes ir turim šiandien situaciją, kai sąlyginai mažos įstaigos yra įkurdintos buvusių karinių dalinių pastatuose, kurie visiškai nepritaikyti. Mes turime aibę garažų, aibę salių, pasitarimų kambarių ir t. t. Šiandien atliekame inventorizaciją ir matyti, kad iš turimo valstybės valdomo turto, 927 salių ir pasitarimų patalpų, jų metinis panaudojimas yra apie 27 proc.“, – apie perteklinį valstybės valdomą nekilnojamą turtą sako vyriausybės kancleris.

Apie Vyriausybės planus iškelti didelę dalį ministerijų, o senus pastatus parduoti – pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su Vyriausybės kancleriu Algirdu Stončaičiu, Turto banko laikinuoju generaliniu direktoriumi Mariumi Kliokiu ir Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktoriumi Mindaugu Statulevičiumi.

– Pone kancleri, pirmiausiai, ar tikite, kad tai galima padaryti – iškelti ministerijas į vieną pastatą?

A. Stončaitis: be abejo, kad tikiu. Ši vyriausybė yra tai numačiusi savo priemonių plane. Iš kitos pusės, mes nelabai matome kitų galimų alternatyvų šiai problema. Apskritai, šiuo metu grįžtame prie platesnės temos – valstybės nekilnojamo turto valdymo. Deja, tikrai negalime pasigirti, kad valstybės nekilnojamas turtas yra naudojamas efektyviai, kad jo yra tiek, kiek reikia. Ne, jo yra per daug.

– 130 tūkst. kv. metrų administracinių patalpų ploto Vilniuje valdo vien 14 ministerijų. Žinau, kad Turto bankas šiuo metu yra paskelbęs konkursą pačiai vizijai, idėjai vystyti, bet koks yra tikslas dabar? Į kiek kvadratinių metrų turėtų įsitekti perkeltos ministerijos? Kaip visa tai turėtų atrodyti?

M. Kliokys: pirmiausiai norisi pasidžiaugti, kad valstybėje apskritai buvo priimtas strateginis sprendimas užsiimti administracinio turto paskirties centralizuotu valdymu. Tai yra geroji Vakarų Europos šalių praktika. Faktas, kad turto šioms institucijoms turi būti tik tiek, kiek reikia.

– Yra nustatyti tam tikri standartai – ne daugiau kaip 28 kv. metrai vienam valstybės tarnautojui. Beje, vyriausybės kanceliarija ploto turi daugiausiai – čia vienam darbuotojui tenka beveik 70 kv. metrų.

M. Kliokys: tokia situacija yra dabar, esamuose pastatuose, dėl to, kad dauguma ministerijų pastatų – sovietinis paveldas su plačiais koridoriais, didelėmis salėmis ir t. t.

A. Stončaitis: galiu papildyti Marių, kad šiuo projektu mes siekiame, kad 70 proc. sumažėtų reikiamų patalpų išlaikymo kaštai ir 40 proc. sumažėtų bendras plotas.

M. Kliokys: pradinis tikslas, kad turto plotas sumažėtų bent 40 proc., t. y. iki 14 kv. metrų bendro ploto vienam tarnautojui.

– Žinoma, vyriausybės pastate yra nemažai didelių salių ir kitų patalpų. Bet kuriuo atveju, beveik 70 kv. metrų vienam žmogui – skamba visai neprastai bet kokiame kontekste. Kaip kokiame Kazachstane turbūt.

A. Stončaitis: kai mes kalbame apie apskritai visą valstybės valdomą turtą, atrodo, kad buvo susiformavusi tarsi kažkokia paprotinė teisė – koks turtas buvo, toks ir turi likti. Todėl mes ir turim šiandien situaciją, kai sąlyginai mažos įstaigos yra įkurdintos buvusių karinių dalinių pastatuose, kurie visiškai nepritaikyti. Mes turime aibę garažų, aibę salių, pasitarimų kambarių ir t.t. Šiandien atliekame inventorizaciją ir matyti, kad iš turimo valstybės valdomo turto, 927 salių ir pasitarimų patalpų, jų metinis panaudojimas yra apie 27 proc. Štai ir turime tokią situaciją.

Mes turime aibę garažų, aibę salių, pasitarimų kambarių ir t.t. Šiandien atliekame inventorizaciją ir matyti, kad iš turimo valstybės valdomo turto, 927 salių ir pasitarimų patalpų, jų metinis panaudojimas yra apie 27 proc. Štai ir turime tokią situaciją.

– Pone Statulevičiau, kaip toks projektas apskritai turėtų būti įgyvendinamas? Ar dabar rinkoje egzistuoja galimybė, kad kažkur kažkas galėtų pasiūlyti tokio dydžio patalpas vienoje erdvėje? Mes kalbame, žinoma, ne apie 130 tūkst. kv. metrų, bet apie maždaug 50 tūkst. kv. metrų 7-9 ministerijoms.

M. Statulevičius: rinkoje tai nesudarytų problemos rasti vienoje vietoje tokią kvadratūrą administracinėms patalpos. Galbūt ne iš karto, bet etapais, per 2-3 metus, tikrai galima pastatyti. Dabar, kiek žinau, planuose kalbama apie 25 tūkst. kvadratinių metrų 6 ministerijoms. Logiška, kad daroma etapais.

– Jūsų nuomone, logiška, kad daroma etapais?

M. Statulevičius: manau, gerai, kad bent jau yra pradžia. Įgyvendinimą planuojama pabaigti 2024 m. Šešeri metai – duok, Dieve.

– Kita vertus, jeigu vienu metu iškėlus ir rinkai pasiūlius tiek kvadratinių metrų vienoje gatvėje administracinių pastatų, tai turbūt ir jų vertė mažėtų. Mokesčių mokėtojams nebūtų didelė nauda.

M. Statulevičius: logiška. Rinka gali ir nepajėgti vienu metu įsisavinti tokios kvadratūros. Bet grįžtant prie jūsų pirminio klausimo, kokie galėtų būti modeliai, tai vienas iš modelių yra ir, mūsų nuomone, pats neefektyviausias – tai pačiai valstybei statytis pastatą. Vadinasi, reikėtų viešojo pirkimo ir t.t. Mes turime pavyzdžių, kai didieji pirkimai stringa. Reikia klabėti apie gerąją praktiką – ta pati vieša ir privati partnerystė, kuomet pasiūloma tiek pastatymo, tiek valdymo, tiek priežiūros paslauga daugeliui metų. Arba galima paprastuoju būdu nuomotis rinkoje.

– Panašu, kad šis variantas būtų pats skaidriausias.

M. Statulevičius: tikrai būtų skaidrus, ir mes vertiname, kad rinkoje atsirastų 5-8 vystytojai, kurie galėtų pasiūlyti reikiamas sąlygas. Beje, reikia atsižvelgti ir į Vilniaus miesto savivaldybės galimybės. Norėti galima daug, bet dabar pats Vilnius pasitvirtino miesto bendrąjį planą, kuriame, kiek žinau, yra aptartos kelios teritorijos, kuriose toks kompleksas potencialiai būtų įmanomas.

– Kokios tai teritorijos?

M. Statulevičius: aptariamos yra prie Vakarinio aplinkkelio, teritorija yra Panerių gatvėje, dalį geležinkelio teritorijos panaudojant, taip pat prie Seimo vieta, kur šiuo metu padaryta stovėjimo aikštelė. Bet yra ir verslininkų pasiūlytų teritorijų. Viena iš jų – buvusio „Žalgirio“ stadiono teritorijoje.

A. Stončaitis: užsakytoje studijoje ir yra nurodyta, kad būtų pasiūti visi alternatyvūs variantai. Galimi visi pono Statulevičiaus pasiūlyti variantai, tačiau, žinoma, labai svarbi galiausiai bus kaina.

– Estai į vieną pastatą sukėlė 4 ministerijas: Finansų, Ekonomikos ir komunikacijų, Socialinių reikalų bei Teisingumo. Pone Klioky, jūs domėjotės jų patirtimi? Ką jie laimėjo, gal ką prarado?

M. Kliokys: Estija ir yra vienas iš pavyzdžių, dėl ko ir mes ruošiamės tokiems planams. Estijoje šis projektas nebuvo greitai įgyvendintas – nuo idėjos iki įsikėlimo į pastatą praėjo 16 metų. Estai mato daugiau laimėjimų šiame sprendime. Ypač sinergijoje ir geresniame komunikavime tarp ministerijų. Tai yra nenuginčijama. Kai paskutinį kartą lankiausi Estijoje, jie kaip tik diskutavo apie vyriausybės posėdžių iškėlimą į tą bendrą ministerijų pastatą, nes, natūralu, ten vienoje vietoje daugiau ministrų. Taip pat ir ekonomiškai tai pigiau, nes nemažai darbuotojų aptarnauja visas 4 ministerijas ir teikia joms paslaugas, nereikia dubliavimo.

A. Stončaitis: reikėtų plačiau žiūrėti į šitą klausimą – kokią naudą turėtume. Pirmiausiai – tiesioginė materialinė nauda valstybei. Kitas dalykas – tiesioginė nauda ir darbuotojui, ir klientui. Juk reikia nepamiršti ir kokiomis dabar sąlygomis žmonės dirba ministerijose. Kitas dalykas – viešasis interesas. Pavyzdžiui, žemės ūkio ministerija yra šalia Operos ir baleto teatro. Manau, kiekvienam vilniečiui norėtųsi, kad ši teritorija būtų išvystyta visiškai kitaip: prieigos, suformuotos viešosios erdvės.

– Pone Statulevičiau, turbūt didžiausios rizikos čia yra viešieji pirkimai, galimi korupciniai skandalai, įvairūs bandymai kažką proteguoti?

M. Statulevičius: taip, bet dėl to tikrai nereikėtų pačios idėjos sabotuoti. Ji tikrai yra gera, plačiai taikoma pasaulyje. Modelis tikrai yra neblogas, o rizikai sumažinti galbūt ir reikėtų viską daryti etapais ir gal net taikant skirtingus modelius: kažką nuomotis, kažką per privačią ir viešą partnerystę. Dar norėčiau atkreipti dėmesį į vieną svarbų aspektą, kurį ir kancleris paminėjo, tai – efektyvumas. Dabar tie ministerijų pastatai yra nuo C iki E energinės klasės. Aplinkos ministerija, kuri yra atsakinga už energinio efektyvumo politiką, pati „sėdi“ D klasės pastate, kai pati iš statytojų, vystytojų reikalauja aukščiausios klasės. Taigi ambicija turėtų būti didesnė.

A. Stončaitis: visada yra skaičiuojamas panaudojamo ploto efektyvumas. Rinkoje kabinetinis ir bendrasis plotas turėtų būti santykiu 70-80 proc., jeigu tai kabinetiniai biurai, ir apie 20 proc. – bendrojo naudojimo ploto. Šiandien tose pačiose ministerijose kartais turime apie 50 proc. to naudingo panaudojamo ploto. Tai absoliučiai neefektyvus valdymas.