R. VALATKA: ANTIKORUPCINĖ KOALICIJA PRIMENA BERMONTININKUS

Kai partija neturi politinės pasaulėžiūros, apsiriboja keliais gerai skambančiais pažadais, LRT RADIJUI apie Antikorupcinės N. Puteikio ir K. Krivicko koalicijos programą sako politologas Vladimiras Laučius.

Vietoje programos parašyta kažkokia skiautė didelei daliai rinkėjų tikrai nepadarys gero įspūdžio, pritaria ir ekonomistas Gitanas Nausėda. Politikos apžvalgininko Rimvydo Valatkos nuomone, blūdas Lietuvoje populiarus, bet balsuotojai turėtų žinoti, kad „smūgių“ programos ši partija niekada negalės įgyvendinti.

Koalicija primena bermontininkus

Antikorupcinė N. Puteikio ir K. Krivicko koalicija primena bermontininkus – užėmėm Radviliškį, Šiaulius, duosim visiems aplinkui, išspausdinom savų knygų, sako politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka.

„Kodėl bermontininkai? Žiūriu į jų sąrašą. Naglis Puteikis. Kas jis buvo? Konservatorius. Kitas dešimtuko veikėjas Vytautas Juškus 1992–1996 m. priklausė LDDP, man atrodo, jis buvo komiteto pirmininkas Seime, tada irgi – toks antikorupcininkas. Toliau – Eligijus Dzežulskis-Duonys – beveik Avalovas Bermontas pagal pristatymą, kažkokios penktos ir šeštos eilės Krikščionių partijos veikėjas. Ligitas Kernagis – valinskininkas, Alvydas Medalinskas – Pakso,  Laura Radzevičiūtė – ta, kuri pasiuntė į nokdauną Alytaus merą Jurgį Krasnicką. Prie jų prisiglaudęs pensininkas Jurgis Kadžys, paskui dar kažkoks Kęstutis Juknis. Taigi, truputį vokiečių, truputį carinės Rusijos“, – vardija R. Valatka.

Be to, pastebi jis, koalicija su programa ilgai nevargo – sudarė „penkių smūgių programą“: „Sustabdys emigraciją. Padidins gyventojų skaičių. Atkurs socialinį teisingumą tam panaudodami trečdalį biudžeto. [...] Trečdalis biudžeto – socialiniam teisingumui, ir Lietuva bus teisinga. Ketvirtas – apie visa tai rašys internete, žodžiu, bet koks skaičiukas eis į internetą. Penktas – atkurs žemutinę savivaldos grandį. Įsivaizduoju, kad bus kaimų tarybos kaip sovietų laikais ir pirmus penkerius metus po nepriklausomybės atkūrimo.“

Kam pasirodė to maža, sako R. Valatka, N. Puteikis prašo paremti jį pinigais ir siūlo pasiskaityti kitas jo programas, kuriose, beje, kalbama tik apie Vilnių. „Taigi, sakyčiau, esaūlas pulkininkas sukurpė kariuomenę, užėmė Radviliškį, bet tai dažniausiai baigiasi tuo, kad ateina lietuvių savanoriai, sumuša prie Radviliškio bermontininkus, ir ta istorija baigiasi“, – ironizuoja politikos apžvalgininkas.

Dar viena vieno asmens partija

Politologo Vladimiro Laučiaus nuomone, nepaisant spalvingo kandidatų sąrašo, kur kiekvienas kelia savitų simpatijų, vis dėlto tai projektuojama kaip dar viena vieno asmens partija – tikimasi, kad žmonės pirmiausia balsuos už N. Puteikį. „O N. Puteikis, kaip sakė R. Valatka, jaučiasi jau parašęs visas pagrindines programas, žinomas ir populiarus, matyt, tikisi, kad vien jo pavardė pritrauks reikiamus rinkėjų procentus“, – pastebi V. Laučius.

Anot jo, N. Puteikis iš tikrųjų gali apeliuoti į klaipėdiečių prisiminimus apie jį (galbūt, jo manymu, gerus), be to, jis neblogai atrodė savo rinkėjams per prezidento rinkimus ir, kaip toks politikas, pasiekė neblogų rezultatų. Tik, pastebi politologas, kitas klausimas, kaip atrodė jo pasisakymai.

„Iš tikrųjų N. Puteikis gana ryški figūra ir, matyt, tai leidžia jam tikėtis, kad jo personalija padės partijai įveikti 5 proc. barjerą. Bet visos idėjos surašytos nebent tam, kad būtų galima jam skirti pinigų. O kai partija neturi ką pasakyti apie savo politinę pasaulėžiūrą, kurios tiesiog nėra, apsiriboja keliais pažadais, kurie gerai skamba ir yra nesunkiai įsimenami“, – mano V. Laučius.

Pernelyg rūstus ir bauginantis

Ekonomistas Gitanas Nausėda prisimena vaizdo įrašą per Žinių radiją, kur K. Krivickas dėstė dešimt programos punktų ir pastebi, kad iš esmės ten išėjo tik vienas didelis punktas.

„Bet labiausiai įsiminiau labiausiai labai rūstų K. Krivicko veidą. Jis turbūt buvo nukreiptas į visus „korupcionierius“, kad jie išsigąstų vien pono povyzos. Bet išsigandau ir aš, nors aš niekuo jam nenusikaltau. Bet man jis tikrai pasirodė pernelyg rūstus ir bauginantis“, – juokiasi G. Nausėda.

Beje, pastebi jis, šie punktai gal patiks paslapčių mėgėjams, nes partija – kaip moteris: kuo paslaptingesnė, kuo mažiau pasako, tuo daugiau intrigos lieka rinkėjui, tad gal norėsis už ją balsuoti. „Nežinau, kiek tokių paslapčių mėgėjų Lietuvoje, bet galbūt visada visuose rinkimuose jų truputį atsiranda“, – juokauja G. Nausėda.

Lietuvoje populiarus blūdas

Blogiausia, įsitikinęs R. Valatka, kad blūdas apskritai Lietuvoje populiarus ir visuose seimuose netiesioginio blūdo būta. Bet, pavyzdžiui, Arūno Valinsko partijoje bent jau turėjo vienijantį dalyką – visi pažino natas. „Tarkim, kad Antikorupcinė N. Puteikio ir K. Krivicko koalicija prašoktų barjerą (o barjerą jie sau išsikėlė irgi humoristiškai aukštą – 7 proc., neužteko 5 proc.), ir pensininką vieną įtraukė, bet reikia racionaliau vertinti šitą jų sritį“, – pastebi politikos apžvalgininkas.

Bet, jo nuomone, kiekvienas balsuotojas, kuris ne su humoru balsuos už šitą partiją, turėtų žinoti, kad nei savo penkių, nei dešimties smūgių, kurie susiveda į vieną programą, ši partija niekada negalės įvykdyti, – geriausiu atveju jai duos kokį nors vieną atsarginį postą, kad jie paremtų savo 5–6 balsais.

„Kita vertus, kiek žmonių racionaliai balsuoja per rinkimus? Jei mes balsuotume racionaliai, pirmiausia Seime ir Vyriausybėje būtų daugiau proto. Antra, turbūt ir bendrasis vidaus produktas būtų kiek didesnis, ir minimali alga augtų natūraliai, o ne dirbtinio apvaisinimo būdu“, – ironizuoja R. Valatka.

V. Laučiaus pastebėjimu, koalicija nestokoja savitai ryškių asmenybių ir gali pagrįstai vadintis antisistemine koalicija, antisistemine politine jėga. „Tvarka ir teisingumas“ buvo valdžioje, valdančiojoje koalicijoje ir jau seniai šmėžuoja Lietuvos politinėje padangėje, o N. Puteikio „daiktas“ atsirado palyginti neseniai, tad jie yra šiokia tokia naujovė.

„Jie kalba, kad visi, iki šiol buvę valdžioje, prisidirbo. Nuo 2000 m. Lietuvoje atsiranda politinių jėgų, kurios laimi kritikuodamos iki tol buvusiuosius. 2000 m. tai buvo Naujosios politikos blokas, 2004 m. Darbo partija laimėjo rinkimus sakydama, kad pridirbo ir konservatoriai, ir socialdemokratai. 2008 m. turėjome Tautos prisikėlimo partiją, kuri atėjo kaip naujas darinys, nebuvęs valdžioje ir žadėjęs tvarkytis pagal 10 Dievo įsakymų. Vėliau buvo „Drąsos kelias“, – vardija V. Laučius.

Tačiau, jo įsitikinimu, Valstiečių ir žaliųjų sąjunga monopolizavo šią naujovių rinką ir, matyt, nebeįsileis jokios kitos politinės jėgos – neleis kitai politinei jėgai perimti šio naujo darinio vėliavos. Todėl šie metai, kalbant apie naujas politines jėgas, vis dėlto bus valstiečių, o ne N. Puteikio metai.

Į rinkimus – su nutrintais džinsais ir palaike maikute

„Mane visada mokė, kad politika yra sąjungininkų ieškojimas ir vienas žmogus politikoje negali nuveikti labai daug, juo labiau kad tiek pats N. Puteikis, tiek kažkada L. Kernagis buvo Seime ir galėjo su tais šūkiais puikiausiai veikti ir būti antikorupcininkai. Bet klausimas, ar jie tuo metu neįsisąmoninę dar buvo, kad korupcija yra vėžio ląstelė ir ją būtina sunaikinti, ar energijos trūko“, – klausia G. Nausėda.

Jo nuomone, reikia sutikti, kad, nors Lietuvos rinkėjas galbūt ir nėra kitą kartą labai išrankus ir mėgsta blūdą, jis vis dėlto kelia minimalius standartus partijų pasirengimui rinkimams: „Jei partija eina be programos arba vietoje programos parašo kažkokią skiautę, tai didelei daliai rinkėjų tikrai nepadarys labai gero įspūdžio. Galima palyginti su vakaro renginiu, kuriame nurodytas aprangos kodas: galbūt nebūtina galbūt ateiti su fraku ar smokingu, bet reikėtų bent jau su darbiniu kostiumu ir kaklaraiščiu. O ši partija į rinkimus eina su nutrintais džinsais ir kažkokia palaike maikute.“

Laikai, kai buvo galima laimėti linksmumu, kaip kad darė A. Valinsko partija, G. Nausėdos įsitikinimu, baigėsi, nes po to rinkėjams skaudžiai atsirūgo, tad antrą kartą ant to paties kabliuko jie nebekibs.

„Noriu apginti N. Puteikį ir L. Kernagį, – replikuoja V. Laučius. – Taip, jie buvo Seime, bet korumpuota politinė sistema juos  nutildė, išstūmė, neleido jiems veikti taip, kaip jie norėjo. Ir štai rezultatas – jie ieško kitų būdų.“

Beje, primena politologas, panašiai vienas pats į Seimą 2000 m. pateko Viktoras Uspaskichas (tiesa, su „Naująja sąjunga“, bet laimėjo vienmandatėje apygardoje). Vėliau jis suprato, kad vienas nenuveiks gerų darbų Lietuvai, ir jam teko sukurti savo partiją, kuri 2004 m. laimėjo rinkimus. „Galbūt panašiai atsitiko ir L. Kernagiui ir N. Puteikiui – suprato, ką jie nuveiks būdami vieninteliai antikorupciniai politikai Lietuvoje, tad nusprendė, kad reikia burti politinę jėgą. Manau, jie nuoseklūs“, – kalba V. Laučius.