Seimo narys E. Vareikis nebenori tampyti praeities akmenų | KaunoDiena.lt

SEIMO NARYS E. VAREIKIS NEBENORI TAMPYTI PRAEITIES AKMENŲ

Trečius metus alkoholio nevartojantis politikas Egidijus Vareikis  atsiprašė žmonos, atleido sau ir nenori paskui save tampytis praeities prisiminimų ir kalčių.

– Artėja rinkimai, sukrunta politikai. Turbūt ir jūs neatsitiktinai pristatote savo knygą? – su E.Vareikiu kalbėjomės likus valandai iki jo poezijos knygos "Atminties draiskalai" pristatymo.

– Rinkimams artėjant pasirodys dar ne tokios knygos. Ši išėjo jau seniai, keliavo po Lietuvą. Ir skirta ne šiems rinkimams. Artėjantiems dar bus.

– Knygų leidimas pelnyti rinkėjų simpatijoms – veidmainiška ir nesąžininga, tiesa?

– Knygas rašau ne rinkimams. Įprastai kažką išleidžiu prieš knygų mugę. Dabar tai bus knyga apie krikščionišką demokratiją.

– "Atminties draiskalai" – apie išdraskytą praeitį?

– Tai poezija, surinkta iš atsiminimų. Be skyrybos ženklų, didžiųjų raidžių, sunku atskirti, kur eilėraštis prasideda, kur baigiasi. Tai kalbanti knyga, prisijungę prie išmaniųjų kodų, išgirsite mano balsą, komentarą.

– Daug kam buvo netikėta, kad rašote poeziją.

– Tai eilėraščiai apie viso gyvenimo prisiminimus. Rašau daug. Kažkas paskaičiavo, kad esu daugiausia rašantis Seimo narys. Rašymas – nesudėtingas amatas, parašiau apie dešimt knygų. Visi esame jautrūs, nors dauguma mano, kad politikas – bejausmis padaras. Civilizacijoje yra neigiamas stereotipas apie politikus. Nors tai tik galvojančiojo galvojimas. Politika gali būti graži kaip ir meilė.

– Na, ši frazė daug kam sukeltų juoką. Lietuvoje, kaip pastebi daugelis, tiktų kitokia frazė: vogti – nusikaltimas, daug vogti – verslas, o plėšti tautą – politika.

– Ką reiškia "plėšti"? Lietuvoje nedaug žmonių gali pasakyti apie mūsų vidaus produktą, kiek išleidžiame, koks mūsų biudžetas. Kalbėti, kad visi vagia? Jei vagia – kriminalas.  Visą laiką buvau šiek tiek nepriklausomas, žinau, iš kokio biudžeto skirsnio, iš kurio segmento daugiausia prageriama – iš socialinių išmokų. Bet pabandyk jas nurėžti. Jei su žmonėmis kalbi atvirai, jausmingai, jie supranta, kad politika – rimtas užsiėmimas. Žinoma, jei ateini prasigyventi – blogai. Man įdomu politika, diplomatija, pasaulyje vyksta įdomūs procesai.

– Bet daug žmonių įsitikinę, kad Lietuva eina abejotinu keliu. Ir nors ir emocinga, bet daugelio žmonių kritika yra ne be pagrindo.

– Matau tai, ką matau. Prezidentas Ronaldas Reaganas sakė, nebijokite matyti tai, ką matote. Ir nereikia apsimetinėti diplomatu.

Pagal korupcijos suvokimo indeksą esame vidutiniškai korumpuota šalis ir panaši į Lenkiją, Vengriją. Esame mažiau korumpuoti nei italai, graikai, čekai, daugelis kitų. Žmogus iš gatvės sakys – Lietuva skylė, bet pasaulio kontekste nesame tokie blogi.

– Kuo paaiškintumėte Lietuvoje vis didėjantį atotrūkį tarp turtingųjų ir vargingai ar vidutiniškai gyvenančių žmonių? Pasaulyje 1 proc. žmonių valdo daugiau turto nei likę 99 proc. žmonijos.

– Atotrūkis didėja, nes užuot investavę į ilgalaikius procesus, renkamės mažesnius, bet greitesnius pinigus. Vienas pavyzdys. Visos vyriausybės sako, kad rems ir skatins smulkųjį ir vidutinį verslą – tai yra šeimos stabilumo garantas. Bet šiandien jį sukūrus ekonominis efektas ateitų po dešimties metų, o investavus į stambųjį verslą pinigai ateis greitai.

– Jūs prasitarėte žinąs, koks sektorius daugiausia prageria. Kiek laiko pats nevartojate alkoholio?

– Treti metai.

– Kiekviena diena – atskira kova ir šūkis: aš šiandien nevartoju?

– Apie tai jau negalvoju. Nėra poreikio. Aš neskaičiuoju, kiek žmonių nežvejoja. Taip yra ir man nereikia skaičiuoti, kiek dienų nevartoju alkoholio. Nerūkau ir man nesvarbu, kas parašyta ant cigarečių pakelio. Taip, pagal anoniminių alkoholikų nuostatas, prabudęs ryte turi sau kalbėti, kad šiandien nevartosi alkoholio, kovosi kiekvieną dieną. Bet to man nereikia.

– Poezijos knygoje kalbate ir apie savo tamsiąją pusę, praeities klaidas?

– Ten viskas apie klaidas ir nuodėmes.

– Kokias?

– Visas. Paskaitykite apie nuodėmes.

– Hm... Svetimoteriavote, vogėte, žudėte, buvote godus, pavydus, sirgote puikybe... Tęsti?

– (Pauzė) Taip tiesiogiai nepasakysiu. Išpažinau bažnyčioje. Laikraščiui neišpažinsiu. Žmonės skaito laikraščius.

– Bijote ar gėda?

– Ne. Tema ne tokia. Intymūs reikalai visiems nesakomi.

– Bet jūs – politikas, Seimo narys, kuriam kažkas patikėjo valstybės valdymą. Tą laiką pavadintumėte juodžiausiu savo gyvenime?

– Dugnas pasiekiamas tik kartą. Nebūna, kad juo vaikštai.

– Kas jums buvo tas dugnas? Ir kas – atsispyrimas?

– Pasiekęs dugną arba paskęsti, arba gauni stimulą išplaukti. Kai kurie mąsto, kad geriau neišplaukti ten, kur atsidūrei, turi ir būti – toks tavo likimas. Bet yra būdas išplaukti. Tai priklauso nuo tavęs. Šiuo metu manau, kad aš išplaukiau iš dugno. Ir nematau pagrindo skęsti. Nors teorijų yra įvairių ir paskęsti gali kiekvienas – ir aš, ir jūs.

Man rašo, skambina daug žmonių ir klausia, kur gauti tą stebuklingą tabletę. Sumokėsiu kiek tik reikia. Ir daug kas nusivilia, kad tos tabletės nėra. Mano, kad slepiu. Tabletė yra noras pakeisti savo būseną.

Dabar gydau žmones. Dauguma yra pasiekę tokią stadiją, kai vartoja daugiau ar mažiau alkoholio, jiems tai teikia džiaugsmą. Bet ta būsena gali kisti, kai vartoji ir prisidarai problemų – užsimiršimas, patekimas į policiją. Norėdamas pasveikti, turi patekti į skaistyklą. Bet kai negeri, tau sunku – kai kas tai vadina dugnu. Jį įveikęs, pajunti smagumą, kad nevartoji alkoholio ir tuo jautiesi pranašesnis už kitus.

– Kas jums buvo ta riba? Kada pasakėte "stop" ir prabudote? Kai girtas šlaistėtės oro uoste, prieš skrydį į Romą? Kai mušėte žmoną ar norėjotės žudytis?

– Galime teigti, kad ir ta garsi istorija oro uoste. Turėjau pasirinkimą – arba likti su liga visam gyvenimui, arba bandyti grįžti. O jei bandyti grįžti...

Esu nuotykių mėgėjas. Įsivaizdavau, kad esu džiunglių viduryje ir man reikia iš jų ištrūkti. Savo sveikimą suvokiau kaip nuotykių filmą, bandžiau skintis kelią džiunglėse, stebėjau, kaip keičiasi ir mano išvaizda (E.Vareikis numetė apie 20 kg svorio – red. past.) Visi pokyčiai tapo indikatoriumi, kad einu į gerą pusę. Laimė, kad aplink buvo kvalifikuotų žmonių, kurie labai gražiai padėjo orientuotis į džiaugsmą, pasveikti. Ir džiaugsmas atvedė į tai, kas yra dabar.

– Tai buvo pamoka už jūsų nuodėmes ir blogus darbus?

– Praeityje mes daug ką pridarome blogai. Tai, ką išgyvename, gyvenimo patirtys. Ir jos ilgalaikės, bet ne staiga – bumbt, smogia į galvą.

– Bet niekas nevyksta be reikalo ir kiekvienas poelgis anksčiau ar vėliau sulaukia atsako.

– Ilgalaikiai išbandymai keičia tam tikrus mąstymo stereotipus. Būčiau nenuoširdus teigdamas, kad tuomet tai buvo nesuprantama, o dabar suprantama ir nušvitau. Bet gyvenimas diena po dienos tapo kitoks. Tiesa, nei tuomet, nei juolab dabar alkoholis nėra svarbiausias mano gyvenime.  Alkoholis buvo tik fonas. Gyvenimas buvo intensyvus ir sudėtingas, daug darbų – niekas nepasakys, kad esu tinginys.

Manęs klausia, kai kiti geria, ar dabar užsimerkiu. Ne. Man nesvarbu, neturi įtakos. Kaip ir matant rūkalius. Nors beveik nerūkiau.

– Atrodo, kad politikams svetima tikėjimas reinkarnacija, karma, kad veiksmas lygus atoveiksmiui, kad visatoje viskas sukasi ratu ir grįžta.

– Tikiu, ką vertina Katalikų bažnyčia. Tokio dalyko kaip reinkarnacija... – ironiškai šyptelėja, – nėra. Yra atpildas.

– Šypsotės...

– Reinkarnacija sukelia šypseną. Bet gyvename Dievo gailestingumo metus. O Dievo gailestingumą patyriau ir juo tikiu. Į dabartinę būseną mane atvedė ne bausmės, bet gailestingumas. Tai labai gerai jaučiu ir dažnai matau, kad į gyvenimą žiūrime kaip į taisyklių ir bausmių sistemą. Aplink sukiojasi žiniasklaida ne kaip gelbėtoja, bet kaip institucija, norinti nubausti. Žmonės irgi klausia, kaip manęs nenubaudė. Keista jiems. Kodėl manęs nenubaudė? Patyriau aukščiausio lygio gailestingumą.

– Kaip jūs atsiprašėte žmonos?

– Su žmona sutariame. Jos atsiprašiau, atsiprašiau.

– Kaip manote, kokiu gyvenimo keliu einate?

– Pagal kažkokį planą. Dievo planą. Šiandien man smagu ir gera. Smagu mylėti aplinkinius, atleisti, pasitarnauti. Gyventi gera ir su kiekviena diena einu į nuotykį.

Mėgstu sudoku, noriu spręsti sunkiausius uždavinius. Jei būtų lengva – neįdomu, todėl į kiekvieną kelionę nusiperku sunkiausius sudoku.

– Turbūt ne pats lengviausias sudoku būtų pragyventi iš Seimo narių lietuviams nustatyto minimumo? Bent mėnesį. Sąžiningai.

– Svarbu, ką aš tą mėnesį veiksiu. Jei atliksiu politiko funkcijas – nepragyvensiu. Jei kaip pilietis, paprastas žmogus – visi pragyvena ir aš pragyvenčiau. Maistui pinigų man daug nereikia. Bet negalėčiau skambinti į užsienį, važinėti darbo reikalais į JAV ar Prancūziją. Kiekvienas gyvenimą suplanuoja pagal savo galimybes. Mes didelių santaupų neturime.

– Kas yra nedideli pinigai politikui?

– Mes dažnai dalyvaujame labdaros akcijose, turto kaupimas mums neatrodo gėrybė, mano sąskaitoje didelių pinigų nėra, nesu kolekcionierius ir nuoširdžiai nesuprantu žmonių, kurie nori turėti penkis automobilius ar keturis būstus. Man reikia to, kas leidžia realizuoti savo sugebėjimus – gero interneto ryšio, kompiuterio, geros ryšių sistemos. O automobilio "Bentley" tikrai nereikia. Svarbu, kad važiuotų.

– Jūs sau atleidote?

– Atleidimo sau išmokė vienas iš artimųjų. Jis pasakė: "Jei nori gerai atsitiesti, nesitampyk paskui save praeities akmenų." Kam bus įdomu? Dažnai tai įdomu tik žiniasklaidai. Tad ji tegul ir tampo tuos akmenis. O aš džiugsiuosi, kad esu kitoks, kartais pažvelgiu į praeitį, koks buvau tuomet, ir palyginu, koks esu dabar. Tie akmenys man nereikalingi.

– Kaip manote, ar kiti jums atleido?

– Už ką?

– Už nuodėmes.

– Tie, su kuriais tos nuodėmės susijusios, yra nuodėmių išpažinimas ir atgaila. Tie, kurių tos nuodėmės neliečia, – nežinau, už ką jie turėtų man atleisti. Yra žmonių Kaune, kurie džiaugiasi, kad aš kitoks, bet yra tokių, kurie sako: "Fui, nekęsiu visą gyvenimą."

– Gal tie žmonės turėjo teisę pykti? Žmogus, išrinktas į vieną svarbiausių šalies institucijų, nematė savo problemų, neigė jas, elgėsi netinkamai, net skandalingai.

– Ar šiandien sakote, kad aš – vakarykštė diena, ar šiandien sakote, kad aš – ši diena? Tempiate praeities akmenis ir norite man juos pririšti? Einame šiandien. Aš sprendžiu sudoku, dalyvauju protų mūšiuose.

– Į Kauną grįžtate vis rečiau, tik aplankyti mamos? Koks jausmas gimtajame mieste?

– Į Kauną atvykstu neretai. Aš kaunietis, net labai. Net negyvenu Vilniuje, gyvenu Vilniaus rajone. Ar sergu už "Žalgirį"? Net minties nebuvo sirgti už "Lietuvos rytą". Nors dėl Kauno skauda širdį. Kaunas galėtų... Pripažinkime, yra provincialumo ženklų.

– Gal buvo laikas, kai, pajutęs konkurenciją, dėl to pasistengė Vilnius ir viešieji sostinės ryšiai?

– Kaunas... Jam reikėtų sostinės dvasios.

– Jūsų darbo kolegos prabus, taps gerais herojais?

– Ką reiškia "prabus"? Ar rasite Seimo narį, kuris sakys, kad yra blogas? Kiekvienas savaip supranta gėrį ir blogį. Taip, ateina į politiką žmonių, kurie ateina pikti, trokšta bausti, sodinti į kalėjimus. Tai netikra politika. Į ją turi eiti ilgam, tau turi būti įdomu, tai ne oponentų medžioklė. Dabar prieš rinkimus svarbiausiu žmogumi tampa ne teisininkas, ne ekonomistas, bet viešųjų ryšių ekspertas. Tai įrodo, kad politika pereina į rinkėjų medžioklę. Deja, tai natūralus, bet nemielas procesas. Bet turime suprasti – ir aš, ir jūs – netobuli žmonės. Ir tą netobulumą pažįstu savyje. Pasaulyje daugiau nei 7 mlrd. protingų būtybių, o chaoso labai daug.

– Kaip manote, ar Lietuva gali vadintis laimingų žmonių šalimi? Pagal savižudybes, alkoholio vartojimą, pesimistines nuotaikas užimame aukštą poziciją.

– Jei išskirsime vieną indeksą, galiu įrodyti, kad JAV – blogiausia šalis pasaulyje. Nesame tobula šalis, bet galime reguliuoti savo mentalitetą. Man nepatinka kalimas į galvą, kad esame maži, bejėgiai ir nieko nesugebame. Investuokime į žmones, kurie sugeba, o ne į tuos, kurie verkia, kad nesugeba. O partijos investuoja į tuos verkiančiuosius, bet ne kuriančiuosius. Tad apsispręskime, į ką investuojame: į kalėjimus, gamyklas ar mokyklas.

– Kas jums yra laimė?

– Kaip aplink sukeli šypseną, džiaugsmą. Bet ne tik kaip politikas, bet kaip žiniuonis, pasidalijantis patirtimi. Malonu būti lektoriumi, nekasdieniškai papasakoti, malonu matyti, kai žmonėms malonu. Ko noriu iš jų? Nereikia su manimi sutikti. Geriau vėliau pasakykite, kad buvo įdomu. Laimė – nenuobodžiai gyventi, būti geru nuotykių herojumi.

GALERIJA

  • Seimo narys E. Vareikis nebenori tampyti praeities akmenų
  • Seimo narys E. Vareikis nebenori tampyti praeities akmenų
Rašyti komentarą
Komentarai (12)

Kaunietis

Čia tas kur prisigėręs oro uoste nesigaudė situacijoje?Jau jam nebereikia lysti į viešumą,gali kitur kitaip save realizuoti.Dirvonai beribiai.Sėkmės!

kauniete

Egidijus vertas pagarbos r kaip politikas ,ir kaip žmogus, ir kaip rašytojas, tikrai puikus poetas. Atminties draiskalai- tai knyga. kurioje , kurioje sudėta ne tik poeto , bet ir mūsų visų mintys, vidiniai išgyvenimai, suklydimai , atsiprašymai, grįžimas į gyvenimą. Bet kodėl mes tokie pykti nepakantūs Noriu Jums palinkėti sėkmės kūryboje ir tvirtybės, nenešiokite praeities akmenų Laukiame naujos knygelės. eilės nuostabios. Smagu žinoti, kad širdyje buvote ir esate kaunietis.

xexe

reputacija prarandama viena karta, gerbiamasai. As nieko pries jei realizuotumet save profesineje veikloje, bet tautos atsovu kaipo ir nederetu tamstai buti...
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS