B. LUBĮ PRISIMENANT: ĮSIMINTINIAUSI GYVENIMO ĮVYKIAI

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, Lietuvos Respublikos ministro pirmininko, verslininko, pramonininko, koncerno "Achemos grupė" įkūrėjo, technikos mokslų daktaro, Kauno technologijos universiteto ir Klaipėdos universiteto garbės daktaro, docento, Jonavos, Plungės ir Druskininkų garbės piliečio, Lietuvos kultūros ir mokslo mecenato Bronislovo Lubio gyvenimas buvo toks turiningas, kad sunku išvardyti visus jo pasiekimus ir laimėjimus. Šia iškilminga proga kviečiame prisiminti svarbiausias B.Lubio gyvenimo kelio akimirkas.

Pačiame pasaulio viduryje

Dr. Bronislovas Lubys gimė 1938 m. spalio 8 d. Stefanijos ir Apolinaro Lubių šeimoje. "Gimiau pačiame pasaulio viduryje, gražiausiame jo taške – kalvotojoje Žemaitijoje, žavioje Plungėje", – taip apie savo gimtąjį kraštą kalbėjo B.Lubys. Čia formavosi jo požiūris į aplinką, žmones, gyvenimą, teisybės ir teisingumo supratimą. Iš čia jis išėjo į didįjį gyvenimo kelią, čia jis grįždavo atgaivinti dvasios.

Baigęs mokyklą, 1957-aisiais B.Lubys įstojo į tuo metu populiaraus Kauno politechnikos instituto (dabar KTU) Statybos fakultetą mokytis civilinės ir pramoninės statybos. Vėliau, suabejojęs savo profesijos pasirinkimo tikslingumu, jis perėjo studijuoti į Chemijos fakultetą.

Po studijų B.Lubio keliai jį atvedė į Jonavą. Tuo metu prasidėjusi būsimos "Azoto" gamyklos statyba buvo didelis iššūkis ne tik Jonavos gyventojams, baldininkams, bet ir visai Lietuvai. Jaunas specialistas netruko aklimatizuotis šioje iššūkių erdvėje, nusprendęs siekti profesinės karjeros itin sudėtingoje technikos ir technologijų srityje.

Pirmieji darbo mėnesiai jaunam specialistui buvo tikras krikštas. Po kelerių metų B.Lubys buvo paskirtas Gamybos skyriaus vadovu, o dar po trejų – "Azoto" vyriausiuoju inžinieriumi. 1985-aisiais B.Lubys tapo gamyklos generaliniu direktoriumi. Jo vadovaujama įmonė tapo viena didžiausių visoje SSRS ir persivadino į gamybinį susivienijimą "Azotas". Dėl asmeninių B.Lubio ryšių ir pastangų "Azotas" 1989 m. buvo priimtas į Tarptautinę trąšų gamintojų asociaciją (IFA). Taip gamyklai pavyko išeiti į tarptautinius vandenis anksčiau, nei buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė.

Nepriklausomybės Akto signataras, premjeras, verslininkas, pramonininkas, koncerno "Achemos grupė" įkūrėjas, mecenatas. ("Achemos grupės" nuotr.)

Lietuvai reikšmingas politinis kelias

1989 m. prasidėjęs Sąjūdžio judėjimas į politinį kelią pastūmėjo ir B.Lubį. 1990 m. jis buvo išrinktas į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. B.Lubys tvirtino, kad "į nepriklausomybę reikia žengti mažiau deklaruojant ir trypčiojant vietoje, ne užsklendus duris į Rytus ir Vakarus, o energingai sudarant abipusiai naudingas sutartis, ieškant ekonomiškai naudingų kompromisų".

1990 m. kovo 11 d. B. Lubys buvo vienas Aukščiausiosios Tarybos narių, balsavusių už Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Tądien buvo priimta ir Laikinoji Konstitucija. Vėliau B.Lubys sakė: "Dievas suteikė garbę būti šio istorinio įvykio dalyviu, reikšmingiausio šių dienų Tautos dokumento signataru". Kaip iki Kovo 11-osios, taip ir vėliau B.Lubys buvo vienas progresyviausių ekonomikos ir politikos veikėjų, kurie traukė Lietuvos ekonomiką iš sąstingio, turėjo aiškią jos vystymo viziją ir nuoširdžiai prisidėjo prie jos įgyvendinimo.

Pasibaigus Aukščiausiosios Tarybos kadencijai, B. Lubys ketino pasitraukti iš aktyvios politikos. Vis dėlto tuo metu Prezidento pareigas ėjęs Algirdas Mykolas Brazauskas neabejojo – tuo sunkiu Lietuvai laikotarpiu Vyriausybės priekyje privalo būti stiprus žmogus, išmanantis ekonomiką, turintis realią valstybės vystymo viziją ir vadovavimo patirtį, žinomas verslo pasaulyje ir mokantis ekonomiką derinti su politiniais sprendimais. Tad 1992 m. gruodį dr. B.Lubys buvo paskirtas Ministru Pirmininku.

Ministrai, dirbę B.Lubio vadovaujamoje Vyriausybėje, prisimena jį kaip reiklų, įžvalgų vadovą, puikų diplomatą. Tomis dienomis tokių savybių iš tikrųjų reikėjo, nes ekonominė Rusijos blokada dar dusino Lietuvos ekonomiką, darė įtaką žmonių nuotaikoms. Reikėjo ne tik pažadų, bet ir darbų, reikėjo veikti. B.Lubys tą darė nuoširdžiai, tikėdamas, kad kelią nueina tik einantis.

"Achemos grupės" gimimas

Atsistatydinus dr. B.Lubio vadovaujamai Vyriausybei ir patvirtinus naują, "Azoto" generalinis direktorius tuoj pat grįžo į Jonavą. Verslininkui rūpėjo kuo greičiau dirbti pamėgtą darbą, kuriame ne politikuojama, o veikiama.

Vos atsiradus pirmiems ženklams apie valstybinių objektų privatizavimo galimybes, B.Lubys "Azoto" darbuotojų susirinkimuose ir įmonės dienraštyje "Chemikas" pradėjo apie tai atvirai kalbėti. 1994 m. balandžio mėnesio pabaigoje Centrinė privatizacijos komisija patvirtino Jonavos "Azoto" pardavimą. Konkurso nustatyta tvarka įmonę nupirko joje dirbusi trisdešimties asmenų grupė, parengusi geriausią verslo planą. Didžiausią akcijų paketą (19 proc.) įsigijo gamyklos generalinis direktorius B. Lubys. Tais pačiais metais gamyklos pavadinimas pakeistas į AB "Achema". Gamykla vėliau išaugo į vieną didžiausių verslo grupių Lietuvoje, apimančią chemijos pramonės, žemės ūkio, uosto krovos ir logistikos, inžinerinių, remonto, draudimo, fizinės saugos, spausdinimo ir mokymo paslaugų, pakuočių pramonei ir cukrinės konditerijos gamybos bei žiniasklaidos sritis.

Mokslininkas, mylėjęs kultūrą

Šiandien apie Kovo 11-osios Akto signatarą kalbama daugiausia tik kaip apie daug pasiekusį verslininką ir įtakingą politiką.

Kur kas rečiau užsimenama, kad jis buvo ir mokslo žmogus, sugebėjęs praktiką derinti su teorija, gamyboje įdiegti išradimus. B.Lubys buvo Kauno technologijos universiteto ir Klaipėdos universiteto garbės daktaras. Jo nuopelnai chemijos mokslui yra neginčijami ir palankiai vertinami. Jis yra daugiau kaip 50 išradimų autorius, apsigynė daktaro disertaciją, KPI jam suteiktas docento laipsnis. Jis buvo įvairiapusis: ir gamybininkas, ir mokslininkas, ir dėstytojas. Visa tai jam padėjo puikiai vadovauti didelei įmonei, kuri yra labai reikšminga šalies ūkiui.

Dr. B.Lubys buvo tikras mecenatas, nuosekliai ir tyliai rėmęs kultūrą, švietimą ir mokslą, už paramą niekada nelaukęs padėkų, pagyrimų. Jam didžiausia padėka buvo naujai sukurtas meno kūrinys, nauja parašyta ir išleista knyga, naujas mokslinis darbas, nuoširdus mokytojo, profesoriaus ar studento ir mokinio domėjimasis savo pasirinkta profesija. Tai jam buvo didžiausia grąža ir padėka.