Lapkričio 13 d. sukako 100 metų, kai šalyje buvo išplatintas pirmasis Vyriausybės ir Valstybės tarybos atsišaukimas dėl demokratiškų vietos valdžios rinkimų. Apie vietos savivaldos raidą Lietuvoje ir jos dabarties vystymosi tendencijas – pokalbis su Šiaulių universiteto profesore, Europos vietos savivaldos chartijos prie Europos Tarybos nepriklausoma eksperte dr. Aiste Lazauskiene.

– Kokia buvo savivaldos situacija prieš šimtą metų atkūrus Lietuvos nepriklausomybę?

– Anksčiau Lietuvoje veikė luominė savivalda, teisę rinkti atstovus į savivaldos institucijas turėjo tik tam tikro luomo atstovai. Demokratinė savivalda, kokia yra dabar Lietuvoje, pradėjo rastis nuo 1918 m.

Aišku, įvairių savivaldos formų buvo ir XIX a., kai buvo renkamos miestų dūmos, tačiau jas ne visi galėjo rinkti. Tuose rinkimuose galėjo dalyvauti 3–4 proc. turtingų gyventojų, valdžiusių didesnį turtą, mokėjusių tam tikrus mokesčius.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, stengiantis įtvirtinti nepriklausomybę 1918 m. tik ką sudaryta pirmoji Vyriausybė kartu su Valstybės taryba išleido atsišaukimą visiems gyventojams, kad šie rinktų vietos valdžią – vietos komitetus, neatsižvelgdami į tautybę, religiją, lytį, socialinę padėtį.

Norėta kurti ir turėti savo valdžios institucijas, būtent todėl 1918 m. lapkričio mėnesį vykę parapijų, valsčių, apskričių ir miestų tarybų ar komitetų rinkimai buvo aktyvūs. Centrinė Lietuvos valdžia tuo metu buvo silpna, jai reikėjo atramos vietose.

– Ar tai buvo partiniu principu vykę rinkimai?

– Vienur rinkimai į vietos savivaldybes vyko vienaip, kitur – kitaip. Buvo palikta daug laisvės vietinėms iniciatyvoms. Tuo metu Lietuvoje rinkimuose dalyvavo ir partijos, daugelyje vietų kandidatavo krikščionys demokratai, socialistai liaudininkai, socialdemokratai, be to, įvairios žydų partijos. Tačiau kandidatai buvo keliami ne tik partijų, bet ir įvairių tautinių, profesinių organizacijų. Pavyzdžiui, 1918 m. rinkimuose Kaune buvo registruoti vokiečių, rusų demokratų, lenkų komiteto, taip pat 7 žydų sąrašai (Aleksoto žydų, Žydų liaudies sąjungos ir kt.). Vėlesniais metais tų sąrašų irgi būdavo įvairiausių pavadinimų, pavyzdžiui, "Savivaldybių gynėjų" ar "Naujakurių kultūrininkų".

Politinių partijų įtaka savivaldybėse buvo visais laikais. Prezidento Antano Smetonos valdymo metais centrinė valdžia taip pat sakė, kad savivaldybių tarybos per daug politikuoja, kad jos turi užsiimti tik ūkine veikla.

– Kaip kito savivaldos sistema per tuos šimtą metų? Kokios funkcijos savivaldai buvo perduotos?

– Pripažįstama, kad daugiausia demokratijos ir savarankiškumo savivaldybės turėjo 1918–1924 m. laikotarpiu. Vėliau teisių apimtis siaurėjo. Nuo 1929 m. įstatymu savivaldos rinkimų teisė buvo labai apribota, įvesti rinkimai pagal cenzą, apribotas savivaldybių savarankiškumas, tačiau funkcijų buvo palikta nemažai.

Aišku, sovietmečiu apie ryškesnę savivaldą kalbėti iš viso negalima. 1990 m. vasario mėnesį, dar prieš Kovo 11-osios Akto priėmimą, vietos savivaldos pagrindų įstatymas jau vėl kalba apie demokratinį vietos savivaldos sutvarkymą. Per pastaruosius 28 metus Lietuvoje įvyko nemažų pasikeitimų vietos savivaldoje.

Dabar daug diskutuojama dėl didesnio savivaldybių savarankiškumo ir joms valstybės perduotų funkcijų. Daug kartų keitėsi ir pati rinkimų sistema. Atsirado ir kitų pakeitimų

– Vienas jų – tiesioginiai merų rinkimai.

– Taip, merų rinkimų modelis po ilgų diskusijų buvo pagaliau įteisintas ir merams suteikta tam tikrų galių, tačiau ne tiek, kiek buvo tikėtasi iš pradžių.

Užsienio šalyse meras dažniausiai yra ir visos administracijos vadovas. Aišku, norint, kad mero institucija taptų ir vykdomoji valdžia, būtina keisti ir Konstituciją. Dabar meras liko Tarybos pirmininku, bet ne administracijos vadovu.

Tiesiogiai rinktiems merams atsiranda tam tikrų konfliktinių situacijų su tarybomis, ypač ten, kur daugumą jose turi ne mero partijos šalininkai. Yra pavyzdžių – Raseiniuose, Kaišiadoryse, o ir Šiaulių mieste, kur konfrontacija su Taryba sudaro prielaidas nerezultatyviam darbui, nebūna susitariama svarstant svarbius savivaldai klausimus, o parengti projektai blokuojami.

Kita vertus, iki tiesioginių merų rinkimų buvo dar blogiau, nes kai kuriose savivaldybėse merai keisdavosi labai dažnai, trūko stabilumo.

Savivalda, kad ir kokia ji būtų, negali būti beribė. Ji yra apribota įstatymų ir autonomija negali būti nukreipta prieš valstybės tvarką.

Tarpukario Lietuvoje 1918–1919 m., kai buvo labai silpna centrinė valdžia ir savivaldybėms teko labai daug funkcijų, savivalda buvo didelė atrama valstybei. Tačiau ir tuomet centrinė valdžia siųsdavo savo įgaliotinius į apskritis prižiūrėti savivaldybių tarybų sprendimų teisėtumo.

– Artėja savivaldybių rinkimai. Ką prognozuojate?

– Žmonės nepasitiki partijomis ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje šalių. Manau, kad rinkimų komitetai laimės dar daugiau vietų nei anksčiau. Panašios tendencijos matomos ir užsienyje. Pavyzdžiui, Slovėnijoje, kur taip pat netrukus vyks savivaldos rinkimai, kasmet daugėja nusivylusių partijomis žmonių ir dauguma merų jau yra nepartiniai.

Nepasitikėjimas partijomis yra labai didelis. Lietuvoje komitetai save deklaruoja, kad jie esą nepartiniai, tačiau juos sudaro ir buvę partiečiai. Dažnai yra neaišku, kas slepiasi po tam tikrų komitetų, judėjimų, einančių į rinkimus, vėliava, galbūt jie yra trumpalaikiai dariniai, siekiantys tam tikrų tikslų. Aišku, visų įtarinėti negalima, nes juose dalyvauja įvairių žmonių. Vis dėlto neramu, kad komitetų finansavimo skaidrumas iki šiol nebuvo išspręstas ir jiems taikomi mažesni reikalavimai nei partijoms.