PROKURORAI RAŠO NE TIK VALSTYBINIUS KALTINIMUS

Buvęs Vilniaus apygardos prokuratūros vadovas Ramutis Jancevičius, vadinamas žmogumi, parklupdžiusiu sostinės mafiją, pažėrė aštrių žodžių apie Kauno, Klaipėdos, Panevėžio kolegas.

"Iš Kauno atvykę prokuratūros vadovai paklausė, kokį aš biznį turiu Vilniuje. Atsakiau, kad mano biznis kovoti su banditais, jie linksmai nusijuokė. Tada paaiškėjo, kad jie ir kioskus valdo, ir taksi firmas turi", – sako buvęs Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras R.Jancevičius, ką tik išleidęs knygą "Pieno puta žudikui. Prokuroro užrašai: rezonansinių bylų tyrimo užkulisiai".

Buvęs prokuroras pastebi, kad pirmaisiais nepriklausomybės metais visa Lietuvos ekonomika buvo Gariūnai, o žmogaus gyvybė anuomet buvo lygi visiškam nuliui.

– Lentynos pilnos detektyvinių romanų, lietuvių autorių istorinių pasakojimų apie mūsiškę mafiją. Kodėl ir jums prireikė rašyti prokuroro užrašus?

– Priežasčių buvo ne viena. Kalbant su humoru, yra toks paveikslas, kuriame pavaizduotas Leninas, su trimis vyrais talkoje nešantis rąstą. Nežinau, ar iš tiesų buvo tas rąstas nešamas, tačiau 1985 m., paprašius atsiliepti Lenino pagalbininkus, tokių atsirado 65. Taigi, pastebėjau, kad kuo toliau tolstame nuo istorinių įvykių, ypač nuo 1990-ųjų, kai kūrėsi mūsų prokuratūra, tuo įvairių didvyrių daugėja.

Kita priežastis – nesenas įvykis, nutikęs 2015-aisiais, švenčiant Lietuvos prokuratūros 25-erių metų sukaktį. Vienas mano kolega paklausė, o kodėl mes kovo 30 d. švenčiame prokurorų profesinę šventę, nors iki tol ji buvo minima daugiau nei dešimt metų. O per paminėjimą net nebuvo suteiktas žodis pirmajam nepriklausomos Lietuvos generaliniam prokurorui Artūrui Paulauskui. Generalinės prokuratūros atstovai spaudai paaiškino, kad viskas čia normalu, jis – tik vienas iš buvusių prokuratūros vadovų. Bet juk ne tik vienas iš buvusių, o pirmasis.

Visa tai mane ir paskatino parašyti knygą. Ne šeimai, ne kam kitam, o mano kolegoms – buvusiems, esamiems ir būsimiesiems. Kaip padėkos ženklą. Ir kad turėtų iš ko mokytis savo profesijos istoriją.

– Pirmaisiais nepriklausomybės metais rezonansiniais nusikaltimais garsėjo ir Vilnius, ir Kaunas. Sostinėje jie palyginti greitai buvo atskleisti, laikinojoje sostinėje sunkiausiems mafijos nusikaltimams ištirti neužteko ir viso dešimtmečio. Kodėl?

– Pagrindinis politinis virsmas vyko Vilniuje. Čia 1990 m. kovo 11-ąją atkurta nepriklausomybė, čia po gerų dviejų savaičių, kovo 30 d., susirinkę visi šalies prokurorai paskelbė apie nepriklausomos Lietuvos prokuratūros įkūrimą. Manau, tai  smūgis Maskvai žemiau juostos.

Galima sutikti, galima nesutikti, bet, mano manymu, būtent Vilniuje formavosi tas profesionalių prokurorų branduolys, kovojęs su "Vilniaus brigada", jos likučiais. Nenoriu įžeisti kolegų, bet tiek Kaune, tiek Panevėžyje, tiek Šiauliuose, tiek Klaipėdoje ta kova buvo daugiau imituojama ir laukiama pagalbos iš sostinės. Iš tiesų tik vilniečiai sugebėjo suvaldyti situaciją kriminaliniame pasaulyje be pagalbos iš šalies. Pavyzdžiui, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje lūžis įvyko tik tada, kai įsitraukė pareigūnai iš Policijos departamento.

Tegu neįsižeidžia mano kolegos kituose miestuose, bet, matyt, jiems anais laikais laikais labiau rūpėjo verslo interesai, įtakos nei kova su nusikaltėliais. Pavyzdžiui, Panevėžyje valstybės saugumo pareigūnai ilgą laiką kovojo su policija, o banditai taip suįžūlėjo, kad ėmė šaudyti net prokurorus.

1985–1987 metai. Dirbau sostinėje, iš Kauno atvykę prokuratūros vadovai paklausė, kokį aš biznį turiu Vilniuje. Atsakiau, kad mano biznis kovoti su banditais, jie linksmai nusijuokė. Tada paaiškėjo, kad jie ir kioskus valdo, ir taksi firmas turi. Kai turi savo interesų, kitų žmonių interesai ir nerūpi. Manau, todėl skirtingai pavykdavo ištirti nusikaltimus Vilniuje, Kaune ir kituose miestuose.

– Gal Vilniuje mafijos nusikaltimai buvo įžūlesni nei kituose miestuose (viešose vietose sprogdinami verslininkai, atvirai nušautas apie nusikaltėlių pasaulį rašęs žurnalistas Vitas Lingys), o tai, kas dėmesio centre, garbės reikalas ištirti?

– Sostinėje, kitaip nei kitur, buvo susiformavusi tikra mafijos struktūra – "Vilniaus brigada". Visose kitose šalies vietovėse veikė organizuoti nusikaltėliai. Visi tie demonstratyvūs nusikaltimai privalėjo būti atskleisti. Mums pavyko.

– Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje tik prieš dešimt metų intensyviai pradėta tirti, kur dingsta žmonės, gal jie nužudyti. Vėliau paaiškėjo, kad vienam mieste – keliolika aukų, kituose –  po keliasdešimt. Tai galėjo tęstis iki begalybės.

– Na, negalėjo. Buvo keičiami apygardų prokuratūrų vadovai, policijos departamento pareigūnai. Dėta pastangų. Na, paimkime ne Kauną, Panevėžį. Kada prasidėjo rimtas visų nusikaltimų tyrimas? Kai Panevėžio gauja Vilniaus žemėse pagrobė, o vėliau nužudė, "Mažeikių naftos" vadovą Gedeminą Kiesų, jo sūnų ir vairuotoją. Po savaitės žudikai jau buvo žinomi. O tyrimu juk užsiėmė Generalinė prokuratūra ir Policijos departamentas. Jie ištyrė ir Klaipėdos Jurgio Gaidjurgio grupuotės nusikaltimus. Jų nuopelnas – ištirti ir Kauno Henriko Daktaro gaujos nusikaltimai.

– Prokuratūroje dirbote 34 metus, apklausėte, bendravote su daugybe mafijos atstovų. Negi jie tokie naivūs, tikisi, kad žudydami, plėšdami, sprogdindami liks nesusekti?

– Jei visi žmonės galvotų, kad jei vagiant obuolius sode niekas nepagaus, matyt, soduose nebeliktų nė vieno obuolio. Visada darant ką nors blogo tikimasi, kad nesučiups. Tačiau, atkreipkite dėmesį, pastaraisiais metais faktiškai nebeliko tokių nusikaltimų. Tai nulemia aukštesnis visuomenės lygis, ekonomika. O pirmaisiais nepriklausomybės metais visa Lietuvos ekonomika buvo Gariūnai. Ten buvo galima įsigyti visko – pradedant pistoletu, baigiant automatu. Tik tanką gal sunkiau, nes per sunku jį atgabenti į turgų.

Žmogaus gyvybė anuo metu buvo lygi visiškam nuliui. Teko akis į akį bendrauti su garsiuoju Vilniaus nusikaltėliu Valerijumi Januškevičiumi. Mane šokiravo jo prisipažinimas: na, būdavo užsakymų likviduoti kokį nors žmogų; likviduoti nesunku, bet sprogdinti prasčiau išeina, geriau nušauti. Ką jau kalbėti apie gaujų torpedų mentalitetą. Jie patys save išsinaikino.

Teko akis į akį bendrauti su garsiuoju Vilniaus nusikaltėliu Valerijumi Januškevičiumi. Mane šokiravo jo prisipažinimas: na, būdavo užsakymų likviduoti kokį nors žmogų; likviduoti nesunku, bet sprogdinti prasčiau išeina, geriau nušauti.

– Jūs, būdamas prokuroru, krūvas valstybės kaltinimų esate surašęs, bet nesate profesionalus rašytojas. Ar sunku parašyti knygą?

– Tai pirma knyga, parašyta buvusio prokuroro. Apie prokuratūrą – irgi pirma. Jei sakyčiau, kad buvo labai sunku rašyti,  pameluočiau. Juk nieko išsigalvoti nereikia. Knyga gimė per kokius šešis septynis mėnesius. Nuo idėjos iki paskutinio taško. Buvo dienų, kai plunksna rankoje rašė puslapį po puslapio nesustodama. Bet buvo dienų, kai išspausdavau vos vieną sakinį ir tą patį nubraukdavau. Nežinau, nuo ko tai priklauso. Bet kai išėjo knyga, prisiminiau daugybę dalykų, kurie liko neaprašyti, kurių dar negalėjau aprašyti, nes jie dar tebėra valstybės paslapties skraistės saugomi. Nesu garantuotas, kad negims antra knyga. Viskas priklausys nuo to, kaip šią įvertins skaitytojai.

– Jūsų "Pieno puta žudikui. Prokuroro užrašai: rezonansinių bylų tyrimo užkulisiai" – konkurentė kitoms knygynuose išrikiuotoms lietuviškoms kriminalinėms istorijoms apie mafiją?

– Absoliučiai ne. Tikslas buvo vienas. Kad žmogus, pavyzdžiui, sėdęs į traukinį Vilnius–Kaunas, pasiimtų ją ir labai lengvai skaitytų kelionės metu. Pavadinčiau ją kelionių knyga – laikui užmušti. Tiek jaunam, tiek senam. Čia yra ne tik baisių istorijų, bet ir linksmų nutikimų. Nesiekiau parodyti banditų charakterių, norėjau atskleisti, kaip dirba pareigūnai.

– O kaip prokuroras jaučiasi ne darbe? Dažnas gyvena daugiabutyje, vaikus veda į darželį, lydi mokyklon, neša šiukšles į konteinerį... Mato kreivus žvilgsnius, girdi tylius keiksmus ar yra toks pat žmogus, kaip ir bet kuris kitas?

– Visaip būna. Ir piktų žinučių, ir skundų – pagrįstų ir nepagrįstų. Bet juk pasirinkdamas šią profesiją, natūralu, privalai kažko atsisakyti. Natūralu – didesnis dėmesys. Natūralu, kad negali vadovautis emocijomis, kad ir koks teisus būtum.

Dukra Ieva baigė teisę. Sako, kuo būsiu, kuo nebūsiu, bet prokuroru, kaip tėtis, tikrai ne. Ji juk matydavo, koks mano darbas, kad gyvenimas nėra rožėmis klotas.

– Prokuroras, nusikaltėlio akimis žiūrint, nėra geras žmogus –  sodina. Ar susitinkate į laisvę išėjusius savo "klientus" – juk ne visi įkalinti iki gyvos galvos? Turite vienas kitam ką pasakyti?

– Yra tokia nerašyta taisyklė: jei su nusikaltėliu elgiesi pagal įstatymą, jis savo bausmę priima kaip pelnytą, niekada nesiekia pakeisti prokuroro. Štai sėdžiu gyvas, sveikas – nei pašautas, nei pakartas. Negaliu pasakyti, kad jie man ranką paspaudžia, bet yra buvę, kai su šeima vaikščiojome po universalinę parduotuvę, staiga priėjo pora, padėkojo, kad vyrą laiku sustabdžiau nuo dar didesnių nusikaltimų. Nepažinau jo, neįstrigęs atminty, bet vis tiek pasidžiaugiau. Tai reti atvejai.

Mes juk ne sportininkai, kad kai pasieki pergalę, visi ploja ir medalius kabina. Tik pačiam malonu, geras jausmas apima, kaip atskleidi nusikaltimą, o nusikaltėlis sėda į kalėjimą. Jauti malonumą, kai įkalbi jį duoti parodymus.

– Kaip vertinate naująją prokurorų kartą? Pranašesnė už senąją gvardiją?

– Vienareikšmiai bus pranašesnė. Jie informacinių technologijų srityje daugiau pasiekę, jų mąstymas kitoks, pasaulėžiūra kitokia. Bet be praktikos, be patirties sudėtingiau dirbti. Didelė žala prokuratūrai buvo padaryta, kai jai vadovavo Darius Valys. Neliko kartų pereinamumo. Per penkerius metus nebuvo priimtas nė vienas jaunas prokuroras. Per penkerius metus atsilikta visus dešimt metų. Likę dirbti tik šešiasdešimtmečiai, keturiasdešimtmečiai prokurorai. Tikiu, ateis jaunimas, perims geriausią senosios gvardijos patirtį.

– Bet ar prokuroro profesija prestižinė? Teisėjo ir atlyginimas geresnis, ir jo žodis byloje paskutinis.

– Manau, prestižinė. Teisme kalbėti valstybės vardu nėra taip paprasta. Žmogus, kuris turi spręsti kitų likimus, be abejo, turi būti doras, sąžiningas. Manau, prestižas tokiam būti.

O prokurorų atlyginimai... Jie, kiek žinau, šiemet didės ir beveik nenusileis teisėjų. Taip, pinigai svarbu, bet jie nėra svarbiausia. Svarbiau mylėti savo profesiją.