A. SMETONOS PORTRETAS IŠ TĖVIŠKĖS

2019-ieji paskelbti Prezidento Antano Smetonos metais. Šiandien Lietuvoje pažymimos 145-osios prezidento gimimo metinės. Tai proga pažvelgti į A.Smetonos asmenybę jį mačiusių, su juo bendravusių ir dabar jo dvaru Užugiryje besirūpinančių žmonių akimis.

Iš valstiečių šeimos

Kas negirdėjo sąvokų "Smetonos Lietuva", "prie Smetonos"? Jos gyvos iki šiol, nes būtent prezidentas A.Smetona suvakarietino ir sulietuvino Lietuvą, sutvirtino mūsų tapatybės pamatus. Tiesa, iki šiol netyla ginčai dėl kai kurių jo sprendimų, tačiau daugeliu atveju tai pusę amžiaus trukusios atkaklios sovietų propagandos rezultatas. Prie jo yra prisidėjusi ir paskutinėje Vyriausybėje dirbusi A.Smetonos opozicija. Bet šį kartą domėjomės ne mitais, o kokį A.Smetoną prisimena jo gimtinės Užulėnyje ir Užugirio kiemo – taip A.Smetona vadino savo dvarą – kaimynystėje iki šiol gyvenantys ir susitikimus su juo prisimenantys žmonės.

Važiuodamos į Užugirį prezidento A.Smetonos vardu pavadintu  keliu, su jo brolio Motiejaus palikuone Sigute Smetonaite stabtelėjome Užulėnyje, prie gimtosios Smetonų sodybos.

Čia 1874 m. rugpjūčio 10-ąją mažažemių valstiečių Jono ir Julijonos Smetonų šeimoje gimė būsimasis Lietuvos prezidentas. Jis buvo šeštas vaikas iš septynių užaugusių Smetonų šeimoje.

Likę pamatai

Sodyboje kvepėjo tik ką nupjauta žole ir nukritusiais alyviniais obuoliais. Burzgiančią žoliapjovę stumdė jaunas augalotas vaikinas. Pasirodo, tai A.Smetonos brolio Igno tolimas palikuonis Domantas, savaitgalį atvažiavęs pagražinti garsiojo giminaičio gimtinės aplinkos.

Aukštaitiškos pirkios, kurioje gimė A.Smetona, nebėra – likę jos pamatai. Čia pat galima pamatyti sodybos  maketą, paragauti prezidentą menančių senutėlių obelų vaisių, paskanauti vandens iš kieme išlikusio šulinio su svirtimi. Ši sodyba vis dar priklauso artimiems Smetonos giminaičiams – iš tremties Sibire čionai grįžusi A.Smetonos sesuo Julija pasistatė namą, kuriame ir gyveno. Istorinę sodybą Smetonos perduoda iš kartos į kartą, stengdamiesi išlaikyti XX. a. pradžios kaimo statinių architektūrą. Tik, kaip sakoma, ant garbės žodžio laikosi bet kurią akimirką galintis sugriūti sodybos ūkinis pastatas.

Padėjusios gėlių prie 1944 m. netikėtai sudegusio A.Smetonos tėvų gyvenamojo namo pamatų (kažin ar atsitiktinumas, kad tų pačių metų pradžioje Klivlande, JAV, per savo namo gaisrą žuvo pats A.Smetona?), su S.Smetonaite pasukome siauru keliu Užugirio link.

Netikėtas susitikimas

Priartėjus prie A.Smetonos vasaros rezidencijos Užugiryje, atsivėrė permatoma nuoširdžiai tvarkomo parko erdvė su vaizdu į Lėno ežerą. Ant vieno iš parko – jo įkūrimo idėja priklauso Sofijai Smetonienei ir Julijai Smetonaitei – naujų suolelių šnekučiavosi Ukmergės kraštotyros muziejaus direktorė Vaidutė Sakolnikienė ir... Antanas Smetona!

Pasirodo, tą dieną prezidento A.Smetonos dvare vyko tradicinių Smetoninių repeticija. A.Smetonos vaidmenį kuriantis Darius Kaplūnas tuo labai didžiuojasi. Jis pats vadovauja Taujėnų gimnazijai, kuri stovi buvusios pradžios mokyklos vietoje. Pastarąją trejus metus lankė būsimas Lietuvos prezidentas. Į mokyklą A.Smetoną darganotą rudenį atnešdavo per kemsynus iš Užulėnio į Taujėnus vyresnysis brolis Motiejus, garsėjęs fizine jėga.

Prezidento vaidmenį kuriantis D.Kaplūnas atsistojo ir, galantiškai kilstelėjęs nuo galvos katiliuką, pasiūlė užeiti į dvaro rūmus. Pakeliui parodė žydinčius gėlynus, seną liepų alėją, vedančią tiesiai į Lėno ežerą. Jo pakrantėje švietė naujas medinis pirties pastatas, bolavo paplūdimys. Kiek atokiau nuo ežero darbininkai baigė statyti Smetoninėms pavėsinę, o šalia rūmų moteris šlavinėjo lapus. Atsiprašęs viešnių, prezidentas priėjo prie dirbusios moters ir, pasisveikinęs su ja, paklausė, kaip sekasi. Moteris kiek sumišo, pamačiusi neįprastai apsirengusį, su katiliuku ant galvos vyrą, tačiau greitai atsitokėjo ir nedrąsiai ištarė: "Ačiū, gerai, prezidente."

Manote, šis vaizdelis buvo iš anksto surežisuotas, siekiant parodyti, koks buvo prezidentas? Ne, suklydote. Tuo greitai įsitikinome susitikusios su A.Smetoną mačiusia ir su juo bendravusia 93 metų Lėno gyventoja Antosyte – taip meiliai vietos gyventojai vadina noriai bendraujančią Antaniną Jasiukonytę-Dirsienę.

Mokyklos istorinė tąsa

Garbi senolė, sėdėdama pirmame dvaro aukšte ant tarpukario laikų minkštasuolio, savo prisiminimus apie prezidentą pradėjo nuo susitikimo su juo 1937 m. Užugirio mokykloje, kurios statybą inicijavo A.Smetona ir kuri tuo metu buvo viena moderniausių Lietuvoje.

"Atsimenu, laukdami prezidento mokykloje, išsirikiavome abipus koridoriaus. Jis priėjo prie kiekvieno iš mūsų, paspaudė ranką ir paklausė vardo, pavardės bei tėvo vardo. Mat labai daug ką pažinojo iš mūsų tėvų, nes buvo kilęs iš besikaimynaujančio su mokykla Užulėnio kaimo. Todėl jam buvo įdomu mūsų pavardės", – aiškino A.Dirsienė.

Mokyklos statyba tada kainavo, anot gidės Henrietos Miliauskienės, apie 230 tūkst. litų: buvo įrengtas vandentiekis, kanalizacija, klasėse – elektriniai skambučiai, mokiniai mokykloje vaikščiojo avėdami šlepetes. Mokyklos pastate mokytojai gyveno jiems skirtose patalpose, kurių kiekviename buvo radijo imtuvas, virtuvė, vonia, tualetas.

"Mokyklos pastato išvaizda buvo tokia įspūdinga, kad ji iki šiol painiojama su Smetonos dvaru. Dabar mokykloje atkurta tarpukario laikus menanti klasė. Beje, mokykla tarpukariu savo reikmėms turėjo daržą (jame dabar auginamos vaistažolės arbatai), ūkinius pastatus, kuriuose šiandien veikia Senųjų amatų centras. Beje, jame galima paragauti prezidento mėgtų kugelio, bulvių su silke ar su varške ir grietine, kastinio, pagal prezidentienės receptą iškeptų meduolių ir kt. Vaikai per Duonos ir Lino kelio edukacinius užsiėmimus susipažįsta ir su šio krašto istorija, kuri neatsiejama nuo prezidento A.Smetonos", – pasakojo V.Sakolnikienė.

Gerbė vaikystės draugus

"Mano senelio brolis buvo vedęs prezidento seserį Mortą. Kai šis, dar būdamas berniokas, ateidavo aplankyti savo ištekėjusios sesers, mano senelis, vienmetis su A.Smetona, irgi būdavo pirkioje – abudu draugavo. Vėliau, kai A.Smetona tapo tapo prezidentu ir atvažiuodavo šv.Mišių į Lėno bažnyčią,  visuomet, eidamas savo suolo link, stabtelėdavo prie mano senelio – jiedu sveikindamiesi apsikabindavo, pasibučiuodavo į skruostus", – pasakojo A.Dirsienė ir pridūrė, kad prezidentas su daugybe pažįstamų jam kaimo žmonių bažnyčios šventoriuje sveikinosi irgi apsikabindamas su jais.

Pasak pašnekovės, bažnyčioje tebėra tie patys suolai, kuriuose sėdėjo ir prezidentas su prezidentiene, ir kiti parapijos žmonės. Beje, A.Smetona, anot A.Dirsienės, užfundijo bažnyčiai centrinį Šv.Antano altorių. Jame įmontuotas dailininko Jono Juozo Burbos tapytas Šv.Antano su kūdikėliu paveikslas.

"Prezidento sesuo Julija padovanojo nuo centrinio altoriaus kairėje, o parapijos žmonės – dešinėje esančius altorius. Ir varpą bažnyčiai padovanojo prezidentas, – sakė A.Dirsienė. – Kai tas varpas buvo šventinamas, nulėkiau pažiūrėti, kaip atrodo tos jo krikštynos, nes iki tol buvau mačiusi tik vaikus krikštijant. Tada aš dar nė mokyklon nėjau – maža buvau. Beje, bažnyčią visa bendruomenė statė. Iš pradžių bažnyčia buvo be bokšto. Tai prezidentas padovanojo jai ir bokštą, ir varpą. Tas varpas jo krikštynų proga stovėjo užvožtas ant kažkokios pakylos šventoriuje. Jo krikštatėviai buvo Antanas ir Julija Smetonos."

Kaip tapo dvarininku

Verta grįžti prie A.Dirsienės paliestos mokyklos temos, prisimenant, kad, būtent prezidentaujant A.Smetonai, 1928 m. buvo įvestas privalomas pradinis mokymas – pradinėse mokyklose buvo keturi skyriai. Nuo 1933 m. pradėta steigti šešių skyrių antro laipsnio bendrojo lavinimo pradžios mokyklas, kurias baigusieji galėjo eiti į pirmą gimnazijos klasę. Tai buvo pirmas žingsnis Lietuvoje, pereinant prie iki šešerių metų visuotinio privalomo mokymo.

Prezidento A.Smetonos iniciatyva Užugiryje pastatytos mokyklos rūmai buvo iškilmingai pašventinti 1935 m. birželio 13-ąją. Šventėje dalyvavo pats A.Smetona, Vyriausybės nariai, daugelio organizacijų atstovai ir apylinkių gyventojų. Ši data, pasak H.Miliauskienės, šventei pasirinkta apgalvotai, nes A.Smetona kiekvienais metais per Antanines savo gimtinėje, Užulėnyje, vaišindavo visus kaimo gyventojus ir kviestinius svečius. Anot A.Dirsienės, šios šventės labai laukdavo vaikai, nes prezidentienė, eidama paskui prezidentą, vaišindavo vaikus saldainiais, kurie anuomet kaime buvo didelė prabanga. Kai Užugiryje buvo pastatytas dvaras – prezidento vasaros rezidencija, Antaninės persikėlė į kitą Lėno ežero pusę. Ten A.Smetona už paimtą iš banko paskolą ir už savo raštus gautą keliolikos tūkstančių litų honorarą pastatė dvaro rūmus Lietuvos žmonių jam 60-mečio proga dovanotoje prie ežero žemėje. Tokiu būdu vakarietiškos kultūros prezidentas, kilęs iš mažažemių valstiečių šeimos, tapo dvarininku.

Dvarą prižiūrėjo sesuo

Dvaro rūmuose, kuriuos suprojektavo garsusis architektas Feliksas Vizbaras, beveik neišliko autentiškų baldų, užuolaidų, buities rakandų, kuriuos dvarui buvo nupirkusi Sofija Smetonienė. Tiesa, tie baldai buvo labai kuklūs – tokie, kaip eilinių miestiečių.

Pasak Ukmergės kraštotyros muziejaus muziejininkės Daivos Misiukienės, manoma, kad tik rašomasis stalas A.Smetonos darbo kabinete gali būti autentiškas arba toks pat, kaip prezidento. Toks stalas, anot dvare gyvenusių žmonių, stovėjo A.Smetonos kambaryje, bet sovietmečiu, keičiantis dvaro paskirčiai, kažkur dingo. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, gyventojų buvo paprašyta dvarą menančių eksponatų. Tokiu būdu čia radosi tas stalas, atkartojantis aną, užfiksuotą išlikusioje fotografijoje.

Dvarą žiemą prižiūrėdavo A.Smetonos sesuo Julija, o prezidentas su žmona grįždavo gyventi į Kauną. Beje, J.Smetonaitė buvo pirmoji moderniosios mokyklos Užugiryje direktorė. Pokariu dvaro rūmuose veikė Vaikų kaulų tuberkuliozės sanatorija. Kai ji buvo iškelta į Valkininkus, dvaro pastate įsikūrė Vilniaus psichoneurologinės ligoninės Narkologijos skyrius, kuris buvo iškeldintas, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę.

Surado žemės riboženklį

Dvaro rūmuose buvo du kambariai svečiams, Smetonų miegamasis, tarnaitės ir apsaugos kambariai, adjutanto kabinetas, Smetonos darbo kambarys, rūsyje – sandėliukai daržovėms, vonios su tualetu kambarys. Iki buvo įsigytas elektros generatorius, dvare degė žibalinės lempos.

"Pirmą kartą vasaroti į Užugirio dvarą Prezidentas atvyko 1937 m. Jis buvo labai dėmesingas didžiulės teritorijos – 120 ha žemės, įskaičiuojant ganyklas, krūmynus, dirbamą žemę ir paties A.Smetonos nusipirkto miško plotą – apželdinimui. A.Smetona siekė sodinti tik vietinius medžius ir krūmus – jokių egzotinių augalų. Parke augo daug lazdynų, kurių riešutus jis laikė skaniausiais pasaulyje ir labai mėgo. Prezidentas puoselėjo ir savo 25 ha mišką, kuriame mėgo vaikščioti vienas ar su svečiais. Beje, neseniai pavyko tame miške aptikti A.Smetonos žemės riboženklį su Gediminaičių stulpais. Tas ženklas stebuklingai iškentė visas istorines permainas", – stebėjosi V.Sakolninkienė.

Paskutinės Antaninės

"Man teko dalyvauti paskutinėse Antaninėse, t.y. 1940 m. birželio 13-ąją. Šventė prasidėjo, kaip įprasta, pamaldomis Lėno bažnyčioje, kur prezidento nebuvo, nors anksčiau jis atplaukdavo į Lėną valtele per ežerą. Tad neprireikė gyventojų namuose išblizgintų stiklinių tam atvejui, jei stabtelėjęs prie kurios nors priekrantės sodybos prezidentas būtų paprašęs vandens atsigerti. Šv.Mišiose dalyvavo ir gal trys dešimtys kareivių, kurie dainuodami maršo taktu kiekvieną sekmadienį ateidavo į bažnyčią iš netoliese buvusių kareivinių.

Aš tuo metu buvau išlaikiusi paskutinius egzaminus A.Smetonos mokyklos ketvirtajame skyriuje ir drauge su kitais mokiniais, prižiūrimi mokytojo ir mokinių šeimų atstovų, nuėjome į dvarą švęsti Antaninių. Kai atėjome, jaunimas jau linksminosi – šoko, dainavo, vaišinosi, skambėjo muzika. Labai daug žmonių iš aplinkinių vietovių buvo prisirinkę. Ir aš vaišinausi saldainiais, kuriuos iš medinių dėžių dalijo du vyrai. Atėjus vakarui, į ežerą buvo paleista daugybė medinių dėžučių, aptrauktų raudonais, baltais, mėlynais ir kitų spalvų popieriais. Viduje dėžučių degė žvakės. Žodžiu, vaizdas ežere buvo labai gražus: vanduo tviskėjo, švietė… Niekas iš mūsų tada nenujautė, kodėl nėra prezidento, koks baisus virsmas laukia Lietuvos..." – palingavo galvą A.Dirsienė.

Atidengiamas paminklas

Vakar į Užugirio dvare švenčiamas ne eilines Smetonines renkasi tarpukario Lietuvos laikotarpio ir prezidento A.Smetonos gerbėjai, skamba muzika, valso sūkuryje sukasi poros, renkama gražiausia Užugirio kiemo ponia ir kt.

A.Smetonos 145-ojo gimtadienio proga prie jo iniciatyva Užugiryje pastatytos anuomet vienos moderniausių šalyje mokyklos, kuri dabar vadinama Prezidento Antano Smetonos mokykla-muziejumi, buvo atidengtas 2,5 m aukščio skulptoriaus Antano Žukausko sukurtas paminklas A.Smetonai.

Pasak paminklo sumanytojų, jis skiriamas ateities kartoms. Tai dovana ne praeičiai, o ateities kartoms, kad jos žinotų savo krašto žmones, palikusius pėdsakus mūsų valstybės istorijoje.