TAMSIOS LIETUVIŠKO VERSLO IŠTAKOS: ARBA GRAŽIUOJU SUSITARKIME, ARBA MES MAIŠYSIME

Naujoje knygoje "13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių" narpliojamas Lietuvos turtingiausiųjų gyvenimas, slepiantis milijoninius sandorius, konkurencinės kovos, pasitelkus valstybės institucijas, verslo užgrobimai.

Šiomis dienomis knygynus pasiekusiame knygos papildyme – ir daugybė naujų, intriguojančių faktų, kuriuos pateikė buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas.

Žinomas visuomenininkas A.Zuokas pasakoja, kad jo pirmasis susidūrimas su Dariumi Juozu Mockumi įvyko per Lietuvoje smarkiai praūžusį privatizavimą.

"Tai buvo 1990-ųjų pradžia, kai superki čekius ir dalyvauji aukcionuose, – prisimindamas knygoje "13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių" kalbėjo A.Zuokas. – Tuo metu kartu su kolegomis nusipirkome čekių ir privatizavome du objektus netoli Operos ir baleto teatro – kanceliarinių prekių ir optikos parduotuves. Viena iš jų iki šiol priklauso mano įmonei. Kai turėjome dalyvauti pirkime, pamenu, atėjo Dariaus žmonėmis prisistatę asmenys ir pasakė: "Arba gražiuoju susitarkime, arba mes maišysime." Neturėjome jokios patirties. Apskritai, buvo savotiškas laikotarpis. Bet turėjau partnerius, kurie buvo labiau suvokiantys to meto realijas. Tada mes turėjome susimokėti už tai, kad paprasčiausiai jie mums netrukdytų... O trukdymas buvo toks, kad vis ateina kažkas ir pasiūlo neadekvačią kainą, tiesiog neperka arba kitomis priemonėmis trukdo parduoti. Tuo metu mes nežinojome, ką ir kaip jie gali, bet buvo aišku, kad jie tikrai kažką gali. Sakyčiau, jie buvo labai aktyvūs tuometinio laukinio privatizavimo dalyviai visoje Lietuvoje."

Pirmas susikirtimas

1994–1995 m. susikirto D.J.Mockaus ir A.Zuoko verslo reikalų interesai. Dvikova buvo išties arši. Jos baigtį sunkiai ryžosi prognozuoti netgi į šią kovą ne savo noru įtraukti aukščiausio lygio šalies teisininkai.

"Šis susidūrimas prasidėjo tada, kai viena mano įmonių supirko bendrovės "Vaiva" akcijas. Tai buvo parduotuvė, esanti Gedimino prospekte 44. Dabar šiose patalpose veikia "Aprangos" drabužių išparduotuvė. Tada mūsų įmonė supirko 49 ar beveik 50 proc. akcijų iš darbuotojų ir staiga atsirado Darius su "Status" firma. Jie supirko kitą pusę akcijų. Viskas vyko žaibiškai", – prisiminė buvęs sostinės meras A.Zuokas.

Kadangi abi pusės valdė vienodą akcijų kiekį, tad natūralu, kad vieną dieną atsirado pasiūlymas minėtą objektą nupirkti už ypač didelę kainą. Bet visgi sandoris neįvyko. Tada A.Zuokas tiesiai šviesiai D.J.Mockui pasiūlė: "Susėdame normaliai prie stalo, pasidaliname 600 kvadratinių metrų ploto parduotuvę per pusę ir toliau sėkmingai tęsiame savus darbus." Tačiau būsimasis "MG Baltic" prezidentas nesutiko. Galima sakyti, kad atkakli kova persikėlė į ne vienerius metus trukusius teismo procesus, kurie abiem pusėms ne tik paplonino pinigines, bet ir gerokai išsekino nervus.

"Jie aiškiai leido suprasti, kad paims viską, – prisiminė A.Zuokas. – Pradėjo teisminius procesus prieš mus, akcijų pardavimų ginčus. Teismo paskelbtų sprendimų buvo aibė. Buvo toks periodas, kad vieną teismą mes laimėdavome, kitą – jie. Visa tai truko net kelerius metus."

Jau nepriklausomybės pradžioje aktyviai verslu užsiėmęs A.Zuokas kartu su partneriais pavargo nuo alinančio teismų maratono, todėl kartu su advokatu Jauniumi Gumbiu pasiprašė susitikimo su D.J.Mockumi, tačiau bendravimas iš pat pradžių nepaliko jokių prošvaisčių būsimai taikai.

Jie aiškiai leido suprasti, kad paims viską. Pradėjo teisminius procesus prieš mus, akcijų pardavimų ginčus.

"Tada mums įstrigo tai, kad Darius net nepakilo nuo savo krėslo. Jis nesiteikė atsistoti. Net rankos neištiesė, leisdamas suprasti, kad esame tokie maži ir neturime jokio balso. Tąsyk aš išgirdau pamokslą, kurio rimtai nepriėmiau, bet prisiminiau gerokai vėliau, kai jau tapau Vilniaus meru. Pamenu, jis ėmė aiškinti, kad yra vilnietis ir čia kažkokie, atvažiavę iš kaimų, nedarys savo tvarkos Vilniuje. Tai buvo bandymas parodyti statusų skirtumus. Bet mes tą "Vaivos" privatizavimą išsprendėme gana netikėtai", – pasakojo A.Zuokas.

KGB šešėlis

Jis teigė, kad tuo metu D.J.Mockaus ir partnerių interesais rūpinosi anuomet stambios verslo grupės "Status" advokatai. Šiai kompanijai vadovavusį Vladą Bieliauską su juo susidūrę žmonės prisimena kaip agresyvų, įžūlų, nenuspėjamą, bet ir labai pažeidžiamą. Pats V.Bieliauskas visuomet atkakliai tvirtino, kad sukaupė kapitalą tarpininkaudamas perkant ir parduodant nekilnojamąjį turtą. Bet jo aplinką narplioję žurnalistai pastebėjo, kad tiek V.Bieliauskas, tiek jo buvę ilgamečiai bendražygiai praeityje turėję glaudžių sąsajų su KGB. Žiniasklaidoje skelbta, kad netgi pagrindinis V.Bieliausko teisininkas ir dešiniąja ranka laikytas Sigitas Živoltas (miręs daugiau kaip prieš dešimtmetį) – taip pat buvęs KGB agentas.

Kadaise vienas spaudos leidinys apie nekilnojamojo turto agentūrą "Status" rašė kaip "apie Rusijos žvalgybos priedangą Lietuvoje". Kai kurie Valstybės saugumo departamento šaltiniai skelbė, kad per šią firmą buvo pasisavintas valstybės turtas, privatizuoti KGB konspiraciniai butai. Tuomet VSD atliko kratas "Status" agentūroje, jos dukterinėse firmose, vadovų ir akcininkų butuose. Per šias kratas surado neperšaunamų liemenių, elektros šoko prietaisų, kilnojamų ir stacionarių radijo stočių, pikantiško turinio dokumentų.

"Keletą kartų teko bendrauti su V.Bieliausku. Jis man paliko gana agresyvaus ir įsitempusio žmogaus įspūdį. Pamenu, virš jo nugaros biure kabėjo Rytų kovos menų kardai. Manau, kad ne vien aš ten apsilankęs pajutau keistą įtampą, nes neaišku, kada ir kokiomis aplinkybėmis jis tuos kardus galėjo išsitraukti ir savaip panaudoti. Mes priėjome aiškią išvadą, kad "Status" bosas buvo artimai susijęs su KGB. Galbūt jis turėjo priėjimą prie svarbių duomenų apie kai kurių teisėsaugos institucijų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, tyrėjų biografijas. Būtent po to jie sulaukdavo gana keistų sprendimų, kurie mums būdavo tiesiog sunkiai suvokiami", – prisimindamas tuometines kovas teismuose kalbėjo A.Zuokas.

Keisčiausia, kad V.Bieliauskas, pardavęs garsų, pačiame sostinės centre Gedimino prospekte esantį "Vaikų pasaulio" pastatą, mažiau nei po metų buvo rastas nusišovęs savo namuose Vilniuje. "Netikiu tariama V.Bieliausko "savižudybe". Galvoju, kad ši mirtis – tai kelių artimiausios aplinkos žmonių interesas, – taip šiandien apie "Status" boso mirties aplinkybes kalba neblogai jį pažinojęs buvęs KGB darbuotojas. – Pirmiausia, V.Bieliauskas buvo "pasimaišęs" dėl ginklų. Jis kaupė ginklų albumus, gerai žinojo technines charakteristikas. Apskritai, buvo aistringas ginklų specialistas. Kad išmanantis žmogus sau į galvą šautų "Margolin" pistoletu, keistas reikalas. Be to, tokiu atveju ginklą prie galvos reikėtų pridėti 90 laipsnių kampu. Taip nusižudyti galėjo tik aukštaūgis vyras. Juk V.Bieliauskas buvo gana žemo ūgio, jo rankos trumpos. Ir šiaip būta visokių keistų sutapimų, neatitikimų, kurie šio asmens mirtį paaiškina kaip iš anksto kruopščiai suplanuotą žmogžudystę."

Labai gudrus ėjimas

2003-iųjų rudenį, tuometinio prezidento Rolando Pakso skandalo išvakarėse, D.J.Mockaus vadovaujama "MG Baltic Investment" pasirašė sutartį su Skandinavijos kompanija "Bonnier Entertainment" dėl LNK televizijos akcijų pardavimo. Pasklidus žiniai, kad nuo šiol D.J.Mockus valdys LNK televiziją, tuometis Vilniaus meras Artūras Zuokas savo bičiuliams pasakė, kad tai – "smart move" (labai gudrus ėjimas).

"Kadangi jis vienu metu įsigijo ir "draudimo polisą", ir galingai šaudantį automatą. Dėl LNK jis buvo neliečiama persona. Tereikdavo politikams pasiūlyti: "Žinai, rytoj per žinias paklausime tavo nuomonės, ką tu galvoji apie tą ar kitą..." Bet kuris politikas puikiai suvokia, kad tai yra labai daug ir šaunu. Vadinasi, nekritikuos – tai, kas yra labai svarbu (o kad jie tai moka, visi puikiai žinojo), antra – pagaliau sparčiai karjerą darantis politikas gaus eterį ir visuomenėje formuosis teigiamas jo įvaizdis", – paaiškino A.Zuokas.

Pradžioje D.J.Mockus svarstė apie Vilniaus mero postą, bet vėlesnės ambicijos buvo netgi prezidentinės.

Žinomas visuomenininkas A.Zuokas teigė, kad D.J.Mockaus aplinka labiausiai palaikė konservatorių politinį sparną ir turėjo savų interesų. Nors konservatoriai dažnai nedarydavo to, ko tikėdavosi verslo grupės atstovai. Tad šie piktindavosi, jog suinvestuodavo, susitardavo ir niekas neįvykdavo ar netgi įvykdavo priešingai. "Bet politikoje tai įprastinė praktika – vienas dalykas vyksta prieš paramos gavimą, o kitas – gavus paramą", – šyptelėjo A.Zuokas.

Dangoraižiai ir bobutė

Prieš 13 metų žiniasklaidoje "nutekėjo" D.J.Mockaus pasamdytų viešųjų ryšių specialistų strateginis planas, kuriame buvo ieškoma A.Zuoko minusų ir iškeliami "MG Baltic" lyderio pliusai. Tame dokumente buvo rašoma: "Stiprėjant D.J.Mockaus autoritetui visuomenėje, jo susidūrimas su A.Zuoku yra iš esmės neišvengiamas." Plano rengėjai nenuvertino A.Zuoko, atvirkščiai, jie laikė tuometinį Vilniaus merą stipriu D.J.Mockaus konkurentu. A.Zuokas buvo vadinamas ryškia asmenybe, kuri paprastai užgožia visus, esančius aplink jį. Darytina išvada, kad D.J.Mockui likti A.Zuoko šešėlyje būtų pavojingas žingsnis.

"Rodos, 2005 metais viešumoje pasirodė informacija, kad D.J.Mockus ketina eiti į politiką. Kaip tik prieš 2007 m. Vilniaus mero rinkimus, – prisiminė A.Zuokas. – Pradžioje D.J.Mockus svarstė apie Vilniaus mero postą, bet vėlesnės ambicijos buvo netgi prezidentinės. Jo komanda darė planą, kuriame buvau priešas. Panašus amžius, verslininko ir vizionieriaus savybės. Tada jie ir sudėliojo veiksmų planą, ką ir kaip reikia su manimi daryti. Kai kurie tame plane sudėlioti veiksmai iš esmės buvo įgyvendinti. Tik aš tuo metu nežinojau, kad esu plano dalis. Tarkime, tenai buvo pažymėta, kad Mockus neturi eiti pas Zuoką, nevaikščioti į jokius Zuoko renginius. Atvirkščiai: jis turi kviesti Zuoką pas save, kad rodytų, kas yra kas."

Žinomas Vilniaus veikėjas prisimena, kad anuomet kartu su tuometiniu premjeru Algirdu Brazausku buvo pakviesti apsidairyti "MG Baltic" statomo "Victoria" dangoraižio statybose.

"Tai pasirodė įdomu, juk verslas kažką stato naujo ir novatoriško. Galų gale, verslą reikia palaikyti. Atvykome aš ir A.Brazauskas, o D.J.Mockus pristatė statybas. Lyg ir normalu. Bet paskui pamatai, kad visa tai buvo suplanuota viešųjų ryšių plane: jei pas jį važiuoja pagrindiniai valstybės ir miesto asmenys, jis yra centras", – pasakojo A.Zuokas.

Tais metais vyko arši konkurencija dėl įvaizdžio. 2005 m. abu Vilniaus "Victoria" ir "Europos" dangoraižių pastatai buvo beveik baigti. Būsimieji nuomininkai laukė žinios, kada galės įsikelti į bene pirmuosius vakarietiškai pastatytus sostinės verslo centrus.

"Įdomiausia, kad buvo norima sužlugdyti miestiečių itin palankiai sutiktą "Europos" projektą, kuriam pritarė ir miesto valdžia, – prisiminė A.Zuokas. – Likus porai savaičių iki sutarties pasirašymo su kompanija "Skanska", pas mane atėjo "Status" advokatai. Jie prisistatė atstovaujantys bobutei X. Pirmos instancijos teismo sprendimas bobutei su lenkiška pavarde patvirtino, kad jai atkurta dviejų žemės arų nuosavybė. Būtent toje vietoje, kur dabar stovi "Europos" prekybos centras, automobilių aikštelė ir gal net šiek tiek liečia Europos aikštę. Viskas aišku, kokio lygio žaidimai ir kokiu būdu priimti teismo sprendimai. Tuo metu buvo suplanuota investicijų už 200 milijonų litų. Įskaitant savivaldybės pastatą ir visa kita. Konkursą laimėjo tarptautinė kompanija. Jai nepaaiškinsi apie tokius nenumatytus reikalus. Realiai viskas pakibo ore. Man teko įdėti nemažai pastangų, kad būtų išspręstas šis klausimas. Tai padariau per 2 savaites. Aišku, nebiurokratiškai. Mes dėjome pastangas, kad jie nesugebėtų apskųsti antrai teismo instancijai ir neturėtų teisinės perspektyvos su šia byla. Mes radome įmonę, kuri išpirko iš tos bobutės teisę į du arus, ir taip viskas pasibaigė. Sakyčiau, jei vertintume projekto kainą pinigais, buvo nedaug. Jei gerai prisimenu – kainavo apie 200 tūkst. litų. Ir realiai ne už sklypus, bet už teisę perimti bobutės pretenzijas ir jų atsisakymą teisme. Tai mes padarėme per dvi savaites. Kaip vėliau paaiškėjo, bobutę "suorganizavo" "Status" ir man vis trukdyti mėginusio milijonieriaus tandemas."

Knygoje – garsios pavardės

Daugiau nei 500 puslapių užimančios juodosios lietuviško verslo paslaptys į rašytojo, žurnalisto Dailiaus Dargio naujais faktais papildytą knygą "13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių" sugulė prakalbinus daugelį garsių Lietuvos verslo ir politikos pasaulio žmonių.

"Pusantrų metų kasdienio darbo, daugiau nei 30 000 perskaitytų dokumentų ir bemaž 450 susitikimų su šaltiniais – būtent tokią kainą sumokėjau už tai, kad pavyktų atpasakoti mūsų šalies verslo elito istorijas bei ištakas. Esu dėkingas visiems, išdrįsusiems atskleisti ilgus metus saugotas paslaptis, pasidalinusiems faktine medžiaga, iki tol itin saugota ar slėpta tamsiausiuose archyvų stalčiuose", – sakė septynių gerai žinomų ir skaitytojų įvertintų bestselerių autorius D.Dargis.

Tūkstantiniais tiražais išleistų knygų "Tikroji Daktarų istorija", "Juodosios mafijos našlės" ar "Kriminalinė Agurkinių odisėja" autoriaus teigimu, ši knyga šokiruos visus, tikinčius, kad didieji verslo banginiai yra tikrasis šalies elitas, besipuikuojantis gyvenimo būdo žurnaluose ar jaunuosius verslininkus skatinančiuose seminaruose.

Išskirtines knygas su autoriaus autografu ir asmenine dedikacija galima nusipirkti elektroninėje parduotuvėje www.dailiausknygos.lt.