Laivo denyje per garsiakalbį pasigirsta Danieliaus Dolskio "Palangos jūroj", ir laivas "Tolstojus" pajuda – tik tiesa, ne į Palangą. Kelionės maršrutas – kaip D.Dolskio laikais: Kaunas–Kulautuva–Kaunas.

Šilelyje sunkmečio nematyti

Tyliai suburzgia laivo variklis ir palengva pajudame. Įnoringas ir nenuspėjamas Lietuvos klimatas šįkart neiškrečia jokio bjauraus pokšto, todėl su bendrakeleiviais džiaugiamės karšta saule ir stipriu, tačiau nešaltu virš upės besisukiojančiu vėju.

Nuo kranto mums moja, rodos, amžinai čia mirkstantys žvejai, pro tamsių akinių nuo saulės kraštelį nepatikliai žvelgia tingiai saulėje  besivartantys poilsiautojai. Pasirodo, Nemuno krantuose pilna pilkšvu smėliu nužertų nedidelių laukinių paplūdimių.

Plaukiant Nemunu atsiveria visiškai kitokie vaizdai nei važiuojant automobiliu panemunėm. Drėgna ir šilta vasaros pradžia papuošė upės pakrantes vešliais sodrios žalios spalvos krūmais ir medžiais. Tiesa, Nemuno vandens spalva nevilioja maudytis. Po paskutinės liūties upės vandenys nusidažė rudai ir pakvipo dumblu.

Praplaukiame Raudondvarį, kurio jau beveik nematyti per žalią medžių lapiją. Užtai yra proga apžiūrėti garsųjį Šilelio kaimą, kuriame gyvena vieni turtingiausių Kauno žmonių. Užsitęsusios ir visiems įgrisusios krizės ženklų čia nė nematyti – dirbtiniai privatūs paplūdimiai, didžiuliai prabangūs namai ir erdvūs langai, kad namo šeimininkai kasdien galėtų grožėtis srauniu Nemunu.

Netrukus jau ir – Zapyškis bei kairiajame Nemuno krante grakščiai nutūpusi mažutė lyg žaislinė Šv.Jono Krikštytojo bažnyčia. Lietuvos bažnyčių motina tituluojama šventykla – vertingas XVI a. lietuviškosios gotikos paminklas, apgaubtas legendomis, tapęs visų amžių negandų, karų ir potvynių liudytoja.

Kas tas farvateris?

Nuo 1960-ųjų Nemunu laivus vairuojantis kapitonas Bronius Būkšnys sako, kad nežinotų, kaip gyventi be Nemuno. "Šiemet po visų potvynių ir liūčių upė pagilėjo – joje tiek vandens, kad net akiai malonu", – 50 metų ant vandens praleidęs upeivis džiaugiasi, kad upių tėvą dosniai pagirdė gamta.

Kodėl "Tolstojus"? Pasirodo, šis laivas surinktas Kaune 1950-aisiais. "Kaip tada pavadino, taip ir išliko iki mūsų dienų", – energingai sukiodamas laivo vairą, sovietmečio tradicijas laivus vadinti garsių rusų žmonių pavardėmis ir vietovių pavadinimais prisiminė kapitonas.

"Tolstojaus", rodos, laikas nenuskriaudė – denis blizga, kapitono kajutėje – tvarka ir švara. "Variklį vieną kartą keitė, tačiau tos pačios firmos – "Hizler", – aiškino B.Būkšnys. Visi mygtukai, rankenėlės, kurių pavadinimus žino tik pats kapitonas, tiesiog švyti nublizginti.

"Mano pirmasis laivas vadinosi "Taškent", – prisimena sniego baltumo marškiniais vilkintis žilstelėjęs kapitonas. Būtent tokios išvaizdos kapitonus, nebijančius nei audrų, nei kaitrios saulės, vėjo nugairintais veidais, daugelis ir įsivaizduojame.

"Šešiolika metų krovininiu laivu plaukiojau maršrutu Kaunas–Klaipėda. Mačiau Nemuną visokį: ir labai nusekusį, ir labai vandeningą", – žvilgsniu bėgdamas upės pakrantėmis pasakojimą tęsė B.Būkšnys. Pasak jo, sovietmečiu upėse įvykdavo ir avarijų, tačiau apie katastrofas ir nelaimes nebuvo jokios informacijos. "Upeiviai apie avarijas išgirsdavo išvažiavę į stažuotes Rusijoje – visokių istorijų parveždavo", – prisimena kapitonas.

Jo antpečius puošia keturios mėlynos juostelės. "Tai reiškia – galiu galingus laivus valdyti. Tokius kaip "Raketa". Nuplaukti iš Kauno iki Klaipėdos jai reikia dviejų tonų dyzelino, tad "Raketa" plaukiojame užsakomaisiais reisais", – aiškina upeivis.

"O ar žinote, kas yra farvateris? – jau prie kitos temos pereina kapitonas. – Matote upėje du spalvotus plūdurus – vienoje pusėje žalią, kitoje – raudoną? Tarpas tarp tų plūdurų vadinamas farvateriu. Laivams juo ir privaloma plaukti."

Tyla ir akacijų kvapas

Kauno rajone – keturios kilnojamosios prieplaukos: Vilkijoje, Kulautuvoje, Zapyškyje, Raudondvaryje. Jose laivybos sezono metu gali švartuotis mažieji turistiniai laivai. Iki prieplaukų išasfaltuotos gatvės, šalia pastatytos pavėsinės, tualetai, staliukai, įrengtas apšvietimas. Gegužės pabaigoje surengtas pirmasis reisas maršrutu Kaunas–Zapyškis–Kulautuva--Kaunas.

Rengti reguliarus reisus laivu iki Kulautuvos susitarė Kauno miesto ir rajono savivaldybės. Pirmasis reisas pranoko visus lūkesčius: laivu keliavo 130 keleivių, į jį netilpo visi norintieji.

Pasak kapitono, į laivą "Tolstojus" telpa 145 žmonės, tačiau patogiausia keleiviams, kai jų būna apie 100.

Po pusantros valandos trukusios kelionės laivu pagaliau išvystame iš tolo boluojančią Kulautuvos prieplauką. Krante turistų laukia keli žioplinėjantys paaugliai, šiltame pakrantės vandenyje turškiasi šuo, šalia – iki kelių įsibridusi mama ant rankų sūpuoja kūdikį. Netoli upės pievoje ganosi karvė. Tikras kaimas.

Kulautuva vasaros pradžioje svečius pasitiko aštriu žydinčių akacijų kvapu. Kelioms valandoms ištrūkus iš miesto, šis kvapas atrodo toks egzotiškas, kad net galva sukasi. Liepos 10-ąją į Kulautuvą sukvies šių medžių vardu pavadintas tradicinis dainuojamosios poezijos festivalis "Akacijų alėja". Šiemet festivalis jubiliejinis – dešimtasis.

Dvi valandas žioplinėju Kulautuvoje, godžiai kvepiu pušynų orą. Vietos gyventojai saulėkaitoje triūsia daržuose, laisto agurkus, loja šunys. Apleisti sovietmetį menantys pastatai ir šalia prabangios turtingų kauniečių vilos – kontrastai tiesiog stulbina. Panašu, kad tokioje vaizdingoje vietoje jų netrukus neliks.

Smetonos laikais Kulautuvą, esančią netoli Kauno, per sezoną  aplankydavo apie penkis tūkstančius turistų. Pasirodo, čia veikė "Pieno baro" padalinys, poilsiautojų laukė švarus pusantro kilometro besidriekiantis paplūdimys ir netgi kino salė.

Būtų gerai, jei ir dabar Kulautuva mus pasitiktų rūkomų žuvų kvapais, kur nors galėčiau nusipirkti kaimiškos duonos ir naminio sūrio, tyliai pagalvoju.

Papildyta: dėl kelionės laivu registruotis telefonu nereikia. Laivas išvyksta kiekvieną sekmadienį, 12 val. Norintieji keliauti turėtų atvykti prie Vytauto bažnyčios.