Atminties darbas ir montažas | KaunoDiena.lt

ATMINTIES DARBAS IR MONTAŽAS

Carinei Rusijai valdant Kauną, XIX a., kitoje Nemuno pusėje esantys Aleksotas ir Panemunė buvo užimti Napoleono Bonaparto. Šiandien jau tarsi didžiuodamiesi skaičiuojame vietas, kur lankėsi imperatorius, lyg sąmoningai pamiršdami apie jo armijos nusiaubtą kraštą.

To meto santvarkas, įstatymus ir gyventojų kasdienybę atskyrė Nemuno upė. Naujai suformuotoje Varšuvos kunigaikštystėje panaikinta baudžiava, įvesti nauji įstatymai, tenai buvo sugrąžintas ir Grigaliaus kalendorius, o kitoje Nemuno pusėje, cariniame Kaune, galiojo Julijaus. Šiandien lyg anekdotas skamba faktas, kad teritorijas siejęs Aleksoto tiltas buvo ilgiausias pasaulyje. Tai lyg savotiškas montažinio šuolio kine atitikmuo – perėjimas iš vienos santvarkos į kitą dėl laiko skaičiavimo skirtumų, dėl skirtingų kalendorių "užtrukdavo" 13 dienų.

Kai kurie istorijos atvejai (arba atminties kūriniai) kartais pasirodo tarsi sujungti kino montuotojo. Prie to tiesiogiai prisideda permainos, okupacijos, pasaulio diktatoriai, kuriems montažo galia irgi gerai žinoma. Montažas (pranc. k. sudėjimas, sustatymas) – komponavimo, jungimo iš skirtingų elementų metodas, be kurio neįsivaizduojame kino meno, atsirado anksčiau už kiną. Sergejus Eizenšteinas sakė: "Montaže jungiasi iš esmės ne detalės, o nesuskaičiuojamos bendros idėjos apie daiktą ar reiškinį." (S.Eizenšteino teorinį veikalą "Montažas" į lietuvių kalbą išvertė Natalija Arlauskaitė, išleido Minties leidykla, 2017 m.) Bet montažas yra daugiau nei tik detalių suma. Bandymas sujungti vienoje erdvėje per laiką nutolusius ar tiesiog priešingus, sąmonėje išsibarsčiusius istorijos reiškinius taip pat primena montažą.

Netoli mano namų, Panemunės šile prie Birutės gatvės yra dar 1935 m. pastatytas skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus sukurtas Jono Basanavičiaus paminklas – visai toks pats stovi ir Birštone. Paminklas, kaip teigia to meto spauda, Birutės gatvėje iškilo vietoje carinio aerodromo, ant oro balionų angaro pamatų griuvėsių. J.Basanavičiaus biustas Panemunėje išgyveno karą ir ilgus okupacijos metus, gamtos stichijas.

Arti šio tarpukario paminklo – carinės Rusijos kareivinių sandėliai, vadinamoji baterija. Šiandien tarp J.Basanavičiaus parko pušų carinis statinys – pamirštas, apaugęs žaluma ir beveik įaugęs į aplinką, lyg dabar jau būtų gamtos, o ne žmonių rankų kūrinys. Šis, ko gero, visiems laikams įaugęs į mūsų žemę okupacinės Lietuvos praeities palikimas, nepaisant jo dydžio, vietinių gyventojų sąmonėje beveik neegzistuoja. Didžiulė raudonomis plytomis apmūryta kalva daug kur paženklinta vos įskaitomais rusiškais rašmenimis, o į kalno gilumą išsišakojusias, drėgnas, jau beveik visai užmūrytas patalpas pamėgo šikšnosparniai.

Tai, žinoma, ne visa Birutės gatvės istorija. Kiekviena gatvė jų turi gausybę, bet dažniausiai nelieka tų, kas jas atsimena. Tremtinė, rašytoja Antanina Garmutė prisiminimuose rašo, kaip vienu metu (1945–1946 m.) Birutės gatvėje pas jos tėvus studentaudamas gyveno partizanas Jurgis Lukša, kurį dažnai lankydavo brolis, partizanų vadas Juozas Lukša-Daumantas ir kiti rezistencinio pogrindžio dalyviai: "Apie ką jiedu kalbėdavo su Jurgiu Lukša užsidarę atskirame kambarėlyje – nežinia." Kitame Birutės gatvės gale veikė visiems žinoma Aukštosios Panemunės valsčiaus stribų būstinė, kur buvo nukankintas ne vienas partizanas.

Nežinau, kodėl dažnai įsivaizduojame, kad mūsų istorija yra skaidri, aiški ir nekintanti, be jokių dviprasmybių ar sąmoningos užmaršties, nors dar gyvi, kasdien matomi pavyzdžiai liudija visai ką kita.

Dar viena vieta Panemunėje – tai buvusio Aukštosios Panemunės dvaro (pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas XVI a.) teritorija. Lietuvos, bet ne tik lietuvių. 1794 m. dvaro savininkas, LDK kariuomenės stovyklos viršininkas Karolis Prozoras dvarą kartu su visa Panemune užstato Peteriui Leberechtui Frentzeliui ir gautais pinigais paremia Tado Kosciuškos sukilimą. Po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (iki 1807 m.) Aukštoji Panemunė priklausė Prūsijos karalystei, po to Varšuvos kunigaikštystei. XIX a. dvarą su visa teritorija nusavina carinė Rusija ir paverčia Kauno tvirtovės dalimi. Nepriklausomybės metu čia kuriasi Lietuvos kariuomenė. Sovietinės okupacijos laikotarpiu vėl įsitaiso rusų kareiviai. Buvusio dvaro valdose, virš Sėmenos upelio pastatomas betoninių garažų masyvas, dabar labiausiai pastebima ir vis dar daug kam aktuali šios istorinės vietos dalis. Menkai išlikę dvaro statiniai šiuo metu yra privačios nuosavybės.

Tai maža vietovė, nedidelė Lietuvos istorijos dalis. Buvusio dvaro vietą vietiniai dabar vadina šabakštynu, nes nuo seno čia viską tvarko gamta su jai primestomis šiukšlėmis. Šią teritoriją juosia laukiniai krūmynai ir kareivinių siena. Cariniuose pastatuose veikė morgas, gedulo paslaugos ir konditerijos fabrikėlis. Aptrupėjusią sieną iš Vaidoto gatvės puošia memorialinė lenta apie čia trumpai stovėjusią pirmąją katalikų bažnyčią ir liuteronų kapines. Apie buvusį Aukštosios Panemunės dvarą čia beveik niekas neprimena, nebent toje vietoje ilgam atsivėrusi pilka, slegianti tuštuma. Panaši netekties tuštuma iškyla sąmonėje ir pradedant galvoti apie nukankintus partizanus. Ar apie gausią, daugybę šimtmečių Aukštojoje Panemunėje gyvenusią Lietuvos žydų bendruomenę – Lietuvos piliečius, kurių vardų mes jau nebežinome, kurie buvo išžudyti vos per vienus metus, 1941 m.

Vaikščiodamas po šitą vietą prisiminiau vokiečių menininkų Horsto Hoheiselio ir Andreaso Knitzo (jie taip pat viešėjo 2017 m. Kauno bienalėje) projektą "Auganti atmintis" (2012 m.) – Memorialą buvusiai Ebersvaldo sinagogai (Vokietija), kurią iki pamatų sudegino naciai. H.Hoheiselis ir A.Knitzas Ebersvaldo sinagogos teritoriją aptvėrė dagiau kaip 2 m aukščio siena – aklina, be jokių ertmių ar durų. Viduje pasodino keletą medžių ir memorialą uždarė visam laikui, į jo vidų negalima patekti. Ten pamažu savaime veisiasi ir auga įvairūs augalai, viduryje Ebersvaldo formuojasi tikras miškas.

Būnant Aukštosios Panemunės dvaro teritorijoje negali nesutikti su šių menininkų mintimi, kad atmintis veikia panašiai kaip gamta – ji auga ir keičiasi kaip medžiai, ją formuoja įvairūs natūralūs, ir ne tik, procesai. Nugriautų objektų vietoje auga kiti, kažkas ilgam pamirštama, atsiranda tarsi kažkokie istorijos "šabakštynai", o kai kurie istorijos kadrai mėtosi nepanaudoti ant "montažinės" grindų. Nežinau, kodėl dažnai įsivaizduojame, kad mūsų istorija yra skaidri, aiški ir nekintanti, be jokių dviprasmybių ar sąmoningos užmaršties, nors dar gyvi, kasdien matomi pavyzdžiai liudija visai ką kita.

Tas pats vyksta ir su atminties įamžinimu. Siekdami tik aiškaus, paprasto ir galutinio atminties atvaizdavimo nusišalinsime nuo to, ką prof. Jamesas E.Youngas (monumentų tyrinėtojas) vadina atminties darbu, nuo kintančio ir ne visada malonaus proceso, kurį privalome atlikti patys.

Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS