GERA BŪTI KASDIENYBĖJE
Neseniai teko žiūrėti dviejų amerikiečių režisierių kurtą animacinį filmą, kurio esminė mintis buvo per neilgą pagrindinio veikėjo gyvenimo epizodą atskleisti šiuolaikinio pasaulio chaosą, vienatvę, nuovargį. Nors istorija buvo be laimingos pabaigos ir paliko daugiau klausimų, nei suteikė atsakymų į juos – įspūdis apie filmą gyvas iki dabar.
Kodėl? Esame susižavėję efektais ir kuo jie ryškesni, tuo geriau. Esame išpuikę, nes turime labai daug, todėl atrodo, kad galime viską, tuomet ir norime tai, kas neįmanoma.
Esame susikoncentravę tik į savo norus, todėl aplink tiek chaoso. Galimybės juos išpildyti ne visada sutampa su mūsų lūkesčiais, o tai kelia pyktį, nepasitenkinimą, liūdesį.
Per gyvenimą žygiuojame ryžtingais veidais, nes kada nors tikrai prilygsime dievams (o jei mums nepavyks, troškimą perduosime palikuonims).
24 valandas per parą septynias dienas per savaitę esame alkani tobulo pasaulio ir 24 valandas per parą septynias dienas per savaitę esame pervargę, išsekę ir nelaimingi, nes negalime į jį patekti (ką jau patekti – mes negalime jo net pasiekti, nes tobulas pasaulis darosi vis tobulesnis). Viskas kinta per greitai, nespėjame iš paskos savo lūkesčiams, norams, svajonėms, todėl dažnai jaučiamės vieniši.
Paprastumas sujaudina, sugrąžina į dabarties akimirką ir palieka atsiminimą, o efektai kuria emocijas, kurių norisi vis daugiau ir stipresnių, nes jas lengva pamiršti.
Atrodo, kad tiems, kuriais žavimės, šių dienų ritmas tinka puikiai. Nenorėdami išsiskirti iš bendros masės apsimetinėjame, prisidengiame nerūpestingumu. Tik labiausiai varginantis šių dienų dalykas ir yra apsimetinėjimas. Ar galima jo išvengti? Ne. Tačiau atpažinti jį nesunku, o tada reikia tiesiog atsitraukti (ar pasitraukti į kitą vietą).
Ta vieta gali būti ir paroda. Pavyzdžiui, Adelės Velykienės (1928–1982) personalinė ekspozicija "Kad viskas žydėtų". Kodėl būtent ji? Nes paprastumas visada yra vertingesnis už provokuojančius, trumpalaikį įspūdį sukuriančius efektus. Paprastumas sujaudina, sugrąžina į dabarties akimirką ir palieka atsiminimą, o efektai kuria emocijas, kurių norisi vis daugiau ir stipresnių, nes jas lengva pamiršti.
Naiviojo meno atstovės A.Velykienės paroda, kurioje greta menininkės paveikslų, eksponuojami ir jos šeimos narių: brolio Juozo Banaičio (1917–1988), sūnaus Gintauto Velykio, anūkių Lauros Velykytės-Didžiokienės ir Giedrės Velykytės-Jarinienės, proanūkės Sofijos Didžiokaitės darbai suteikia galimybę atsigręžti į fundamentalius dalykus: šeimą, tarpusavio ryšius ir santykius, dvasines vertybes, tradicijas.
Spalvoti paveikslai, kurių kompozicijose daugybė smulkių detalių, išskirstytų į segmentus, leidžia pažvelgti į (ne)paprastą pasaulį. Nenudailintą ir netobulą.
Menininkės žvilgsnis į ją supusią aplinką labai smulkmeniškas, pastebintis kiekvieną detalę, todėl paveiksluose sukuriamas tarsi mažas A.Velykienės kosmosas, nepriklausomas nuo šiuolaikinio pasaulio skubos ir chaoso. Priešingai, darbuose vyraujanti spalvų, grafiškų raštų, formų ritmikos įvairovė iš pirmo žvilgsnio yra labai skirtinga ir aktyvi, tačiau įsižiūrėjus atidžiau ji išreiškia aiškią menininkės siunčiamą žinutę, kad tobulybė iš tiesų yra netobula. Ir tai, kas dabar mums atrodo nebeįdomu ar įprasta (namų aplinka, kelias į darbą, sutinkami žmonės ir pan.) iš tiesų yra ypatinga, jei tik mūsų žvilgsnis bus švelnesnis, subtilesnis ir atidesnis, jei atkreipsime dėmesį į detales (kokios spalvos yra kilimas mūsų namuose ir kaip jis dera su ant palangės stovinčia gėle, koks mėlynas šiandien dangus, kokie gražūs stotelėje greta stovėjusio nepažįstamojo batai ir t.t, ir t.t.).
Aplink mus yra daugybė nuostabių dalykų, kuriuos atsisakome (pa)matyti. O kas būtų, jei vieną dieną tiesiog daugiau laiko skirtume apsidairyti aplink? Neabejoju, pamatytume daug. Pamatytume tikrovę.
Žinoma, tikrovė nebūtinai yra tokia spalvinga, kokia reflektuojama A.Velykienės darbuose. Menininkės brolio J.Banaičio tapybos kūriniuose, akvarelėse ji kiek melancholiška, kupina ilgesnio prasmių ieškojimo. Sūnaus G.Velykio piešiniuose svarbus tikrovės ženkliškumas, jos pėdsakai būtyje, transformacijos kasdienės buities akimirkose. L.Velykytės-Dižiokienės spalvotuose piešiniuose tikrovė atsiskleidžia per gamtiškus pavidalus, kaip ir S.Didžiokaitės darbeliuose, kuriuose fantazijos susilieja su regimais tikrovės vaizdais. G.Velykytės-Jarinienės darbams būdingas grakštumas, neperkrautos, stilizuotos estetikos pajauta.
A.Velykienės 90-ies metų jubiliejui skirta paroda "Kad viskas žydėtų" kalba apie paprastus, kasdieniškus dalykus, apie jausmą, kai gera tiesiog būti tarp jų, juos priimti, jais gėrėtis ir džiaugtis.
Kas: A.Velykienės paroda "Kad viskas žydėtų".
Kur: A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje.
Kada: Veikia iki rugpjūčio 19 d.
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
0 komentarai -
1 komentarai -
2 komentarai
tauta neatsisako ,tauta nori matyt