KAUNE – KITAIP

Nežinau, kaip buvo statomi senovės Roma, Atėnai, šiek tiek žinau, kaip dirbo Andrea Palladio, bet tenykštė urbanistika palieka labai gerą įspūdį. Tiek architektūriniais sprendimais, tiek funkcionalumu. Šiaip ar taip, Romos Koliziejaus niekas niekam nepardavė ir neišnuomojo. O štai Kaune – kitaip.

Turime ir mes čia ženklinių pastatų. Lietuvos centrinio banko Kaune nuoma man daug nereikalingų emocijų nekelia, 6 000  kv. m bankui tikrai nereikia, o nuomininkas gal supras, į kokios svarbos pastatą ateina.

Centrinio pašto pardavimas jau kelia kažkiek nerimo – maža ką ten bus sugalvota daryti. Na, tikiuosi, bent jau nenugriaus. "Lietuvos paštas" keistai spėriai išparduoda savo pastatus, neatsižvelgdamas į jų istoriją (prisiminkime Kauno senojo pašto ir Senojo balandžių pašto Klaipėdoje pardavimą). Centrinio knygyno nuoma neišėjo į naudą nei kainoms, nei asortimentui, tačiau knygynas veikia ir kolektyvas dirba gerai.

Nėra labai ramu dėl Lietuvos krepšinio namų Santakos gatvėje projekto. Kodėl būtinai ten? O neramiausia dėl "Ąžuolyno namų" komplekso labai gražioje ir ramioje miesto vietoje. Juk tai ne kelios vilos, tai šeši daugiabučiai. Įsivaizduojate, kaip čia pasikeis automobilių srautai ir tai, kas susiję su beveik dvigubai padidėjusiu vietos gyventojų skaičiumi? Vėlgi – namai suprojektuoti nagingai, bet kodėl būtinai čia?

Įsivaizduoju, kokia rakštis vienoj vietoj Kauno valdžiai yra architektas Audrys Karalius, neslepiantis savo nuomonės ir dažniausiai ją išsakantis itin ironiškai.

Apie visus tuos reikalus Kaune daug kur kalbama ir rašoma, bet karavanas eina toliau. Įsivaizduoju, kokia rakštis vienoj vietoj Kauno valdžiai yra architektas Audrys Karalius, neslepiantis savo nuomonės ir dažniausiai ją išsakantis itin ironiškai. Kad intelektualai privalo būti valdžios oponentai ir kritikai, rašė ne tik Tomas Venclova mūsų laikais, bet ir Platonas prieš pustrečio tūkstantmečio. Tuo labiau kad šių oponentų nuomonės dažniausiai būna pagrįstos ne išskaičiavimu, o logika ir išmanymu.

Tačiau valdžia labai retai jų klausosi ir čia telieka prisiminti Alberto Camus frazę iš romano "Maras": istorijoje visada ir neišvengiamai ateina metas, kai išdrįsęs pasakyti, kad dukart du – keturi, baudžiamas mirtimi.