Kelių dešimčių minučių istorija | KaunoDiena.lt

KELIŲ DEŠIMČIŲ MINUČIŲ ISTORIJA

Keliasdešimt minučių vienos dienos mastu gali būti bereikšmės. Lengvai pamirštamos. Nepastebėtos. Tačiau tos pačios kelios dešimtys minučių gali būti laikas, kuriame sutelpa tai, ką išgyvename kelerius metus.

Laikas tampa toks tamprus, kai sutelkiame dėmesį – darome kažką labai svarbaus. Būtent tokios – svarbios, įsimenančios – būna akimirkos, kai atidarome personalinę parodą ir stovėdami priešais auditoriją į tas kelias dešimtis akimirkų turime sutalpinti kelių ar keliolikos metų patirtį taip, kad ji neatrodytų fragmentiška.

Atsirinkti tai, kas svarbiausia, atmesti tai, kas tik užima vietą. Ne pats lengviausias užsiėmimas. Kaip kūrybos procese atskirti tai, kas reikšminga, o kas – ne? Ko gero, vienas iš atsakymų galėtų būti – tai, kas padeda atskleisti temą, pridėdamas jai papildomą sluoksnį – individualios, autentiškos patirties sluoksnį, kuris gali būti atrastas tik tada, kai menininkas kalba, pasakoja.

Būtent pasakojimo momentas esti esminis, kai norime pažinti. Kad ir kas būtų – paveikslas, skulptūra, objektas, reikšminga yra tai, kas slepiasi už jo. Žinoma, galime interpretuoti, remdamiesi savo patirtimi ir taip pridėdami dar vieną sluoksnį, užmegzdami pokalbį, kuris nebūtinai turi virsti į lygias dalis padalintu dialogu. Kartais galima kažko nesuprasti ar nepajausti, neįžiūrėti ir neatrasti, o gal paprasčiausiai – nesusidomėti. Tas pats netaktiškas "man neįdomu" gali trasformuotis į "pasirenku išklausyti". Pabūti su menininku tas kelias dešimtis minučių ir išgirsti jo istoriją, kurią jis dėliojo tam tikrą savo gyvenimo tarpsnį ir tam tikra ženklų sistema išreiškė per meno kūrinius.

Parodos atidarymo metu autorius peržengia ribą, skiriančią jo autentišką žvilgsnį į pasaulį nuo susirinkusios publikos.

Parodos atidarymo metu autorius peržengia ribą, skiriančią jo autentišką žvilgsnį į pasaulį nuo susirinkusios publikos. Šie žvilgsniai susitinka, kai pasirenkame išklausyti. Ir nors galime daugiau niekada nebepažvelgti kūrėjo žvilgsnio kryptimi, patirtis, kurią igijome per tas kelias dešimtis akimirkų, bus visada su mumis. Ji leis mums suprasti, susikalbėti, o gal – paprieštarauti. Bet kuriuo atveju šiame meno kūrinio suvokimo procese kalbėsis jau abi pusės. Štai todėl, kad ir kokie panašūs būtų parodų atidarymai, jie yra labai svarbūs: juk jų istorija kaskart būna kita.

Smagu matant, kad į parodų atidarymus susirenka ne tik nuolatinė  publika – žiūrovų auditorija jaunėja, o ir dalyvavimas jaunosios kartos autorių parodose tampa toks pat svarbus kaip ir vyresniosios. Juolab, kad Kaune atsiranda vis kitokio formato parodų, vis naujų erdvių, tad jaunieji turi daugiau ir vietos, ir drąsos savo kūrybai pristatyti. Šiandien daug lengviau atrasti galimybę savo istorijai papasakoti – tereikia tik iniciatyvos. Džiugina ir tai, kad formalius parodų atidarymus keičia įdomios, dinamiškos ekskursijos su autoriais. Tad tereikia tik ateiti. Ištrūkti iš savojo matymo lauko, praplėsti akiratį – kaskart tai unikali galimybė. Juolab – nemokama.

Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS