NESISEKA MUMS SU PAMINKLAIS

Prisiminkime neseną istoriją su paminklu Jonui Basanavičiui – ko tik neprisiūlyta, o rezultatas? Dar Kryžkalnio monumento skandalas. Ir štai dabar – Lukiškių aikštės reikalai.

Laimėjusį projektą nelabai suprantu, ta rekreacinė zona su vieta šašlykams, įrengta ant partizanų žeminės imitacijos, – na, šiaip sau. Vytis akivaizdžiai geriau, tik čia yra keli dalykai. Su vyčiais susiduriam kiekvienam žingsny (pinigai, dokumentai etc.), randame jį net ant plaukiko Giedriaus Titenio užpakalio (pardon, kelnaičių), kas jau kvepia klinika. Šiek tiek per daug, bet jei reikia paminklo – kodėl gi ne. Tik jau ne tokio, koks siūlomas.

Sakydami "paminklas Vyčiui", turime galvoje paminklą valstybės herbui ir pagrindiniam jos simboliui, o tai, kas siūloma, NĖRA VYTIS. Tai tik objektas, panašus į Vytį, todėl ir vadinasi "Laisvės karys". Jis neatitinka heraldikos principų, netampa simboliu, tad negali būti laikomas paminklu herbui. O ir skulptūros pompastinis realizmas labiau tinkamas istoriniam Holivudo filmui. Raitelių ant arklių pilna Europa, neseniai tris tokius pasistatė baltarusiai, o turkmėnai labai panašų pastatė savo prezidentui, tik dar paauksavo. Jei vokiečiai ar lenkai statytų paminklus savo herbams, vargu ar lipdytų erelius kaip iš zoologijos muziejaus. Tad ir apsispręskime, KAM paminklą statome: herbui ar "Laisvės kariui", ir – skelbkime naują konkursą, nes šis paminklas per svarbus skubotiems proginiams sprendimams.

Vieno skubotų sprendimų išdava stovi šalia Kauno savivaldybės – paminklas Vytautui Didžiajam. Tai svarbiausia mūsų istorijos figūra, o šis romantizuotas monumentas kiek dvelkia provincialumu ir meninės vertės jam vis dėlto stinga. Europoje mačiusieji monumentus tenykščiams valdovams nesunkiai pastebės, kad mūsiškis tarp jų atrodo kaip žvirblis tarp rojaus paukščių. Be to, ir skirtas jis buvo Panemunės kareivinėms, o ne reprezentacinei Kauno erdvei. Kitas dalykas – paminklo autoriaus asmenybė. Savo metu tai buvo talentingas kūrėjas, bet tik savo metu. Be to, palaikęs ryšius su pogrindine Lietuvos komunistų partija, vėliau – sąmoningai kolaboravęs su okupacine valdžia, kuriai spėjo sukurti Karlo Markso bareljefą. 1941-aisiais sušaudytas kaip kolaborantas, ir tai nėra pateisinama, nes nusikaltimų Lietuvai jis nepadarė.