JŪROS ŠVENTĖ – BE JŪROS?

Trečiadienį Klaipėdoje pradėjo ošti jūros šventė. 57-osios šventės organizatoriai žada, kad ir šiais metais netrūks paplūdimio bei miesto sporto renginių, profesionalių teatro improvizacijų, šokių, koncertų, fejerverkų, alaus, kaip visada, bus gausu mugės prekiautojų. Tačiau kokie akcentai skiria šią šventę nuo kitų Lietuvos renginių? Kiek čia jūrinių akcentų?

Sovietmečiu jūros šventė traukė mugėmis, kuriose buvo galima įsigyti deficitinių prekių, bei karnavalu. Atrodytų, atėjo laikas keisti tradicijas, bandyti sieti praeitį, dabartį ir ateitį. Šių metų akcentas – istorinių laivų paradas.

Tačiau kaip žmogus, pirmą kartą atvykęs į Klaipėdą, gali pajusti jūros dvelksmą?

Deja, mieste nerasite jūros uostams būdingų kilometrus pajūriu ar pamariu nusidriekusių pėsčiųjų promenadų. Jeigu ne užklystantys kruiziniai laivai, nė neįtartum, kad atsidūrei uostamiestyje.

Kaip jūra paveikia kasdienį miesto gyvenimą?

Prieš trisdešimt metų buvo įprasta pasistatyti palapinę prie Kuršių marių, pietinėje miesto dalyje, bet šiandien tai neįmanoma. Marių pakrantes užėmė įmonės, kurios daugiausiai aptarnauja atplaukiančius kitų valstybių laivus. Tiesa, taip pildomas valstybės biudžetas, tačiau klaipėdiškiai beveik neturi priėjimo prie marių.

Melnragė taip ir liko pliažu, nors galėtų tapti klestinčiu pajūrio kurortu. Netoliese esančiuose Giruliuose puikiai matoma nepriklausomos Lietuvos raida. Pušynuose, kur veikė pionierių stovyklos, dabar įsikūrę turtingiausi uostamiesčio žmonės. Poilsiautojai ir turistai čia lyg ir ne laukiami.

Sovietmečiu Klaipėda kuždėjo jūreivių, šiandien šios profesijos atstovų tenka ieškoti su žiburiu. Anuomet Jūros šventės eisenose akį traukę gausūs būriai jūreivių šiandien dažnai dirba svetur, laivuose, virš kurių plazda užsienio valstybių vėliavos. Sukti galvą, kaip pelnytis duoną, jūreiviams teko dėl to, kad Lietuvos laivynas sugriautas, o laivai buvo supjaustyti ir parduoti į metalo laužą. Todėl nenuostabu, kad šviežia Baltijos jūros žuvis tampa nauju deficitu, kurio nerasi nė viename Klaipėdos žuvies turguje.

Šiemet jūros šventėje rengiamas susitikimas su Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos absolventais yra tarsi pasivaikščiojimas po neveikiantį muziejų. Panašus jausmas apima užsukus į Atėnų akropolį, – vaikščiodama po griuvėsius, suvoki buvusią valstybės galybę ir jos žlugimą.

Liūdna, kad per 26-erius nepriklausomos Lietuvos metus nepavyko sukurti infrastuktūros, kuri priartintų marias ir jūrą prie miesto. Jeigu ir toliau taip bus, uostamiesčiui būdingus vietinių žuvų patiekalus primins tik senos laikraščių iškarpos ir senelių pasakojimai.

Urbanistiniu mąstymu žavi jauni žmonės. Kiek piečiau nuo Klaipėdos esančioje Svencelėje sėkmingai kuriamas jėgos aitvarų rojus. Čia gali išsinuomoti kambarį ir gurkšnodamas kavą ant marių kranto žiūrėti, kaip vėjo aitvarai raižo dangų ir kelia bangas.

Norisi tikėti, kad pagaliau Klaipėdoje bus sutvarkyta piliavietė, kuri turėjo tapti turistų traukos centru, Jachtklubas taps jūrinės valstybės simboliu, atsiras žuvies restoranas, kuriame visus metus bus kepama čia pat, Baltijos jūroje, pagauta žuvis ir kils naujų idėjų, galinčių išjudinti nuo sovietmečio užsnūdusį uostamiestį.