RAUDONOJO ŽVIRBLIO VALSAS

Šiais metais „Zapad“ pratybos baigėsi be išdaigų. Taip būtų galima konstatuoti, jei ignoruosime porą sudužusių lėktuvų ir vieną absurdišką incidentą, kai savi sraigtasparniai šaudė į savus žurnalistus. Nepaisant to, Kremliaus agresija bei siekis pakenkti Vakarams ir demokratijai niekur nedingo, tad prarasti budrumą būtų nedovanotina klaida. Vis dėlto šį kartą norėtume pakalbėti ne apie pačią grėsmę, o apie jos įvaizdį, t. y. kaip Kremliaus grėsmę suvokia dalis vakariečių.

Filmų ir kitų meno kūrinių apie Antrąjį pasaulinį karą ar Šaltojo karo epochą – nors vežimu vežk, o dėmesio vertų juostų apie pastarojo meto įvykius ne tiek ir daug (tai yra visiškai natūralu, nes tie įvykiai dar gana „jauni“ ir nespėjo įsigerti į žmonių sąmonę). Vis dėlto, kad ir kaip kai kas nenorėtų painioti meno su politika, anksčiau ar vėliau išvysime vis daugiau kūrybos Naujojo šaltojo karo tema, o pirmieji daigai jau ima belstis į ekranus.

Štai rugsėjį internete paviešintas naujo filmo „Raudonasis žvirblis“ („Red Sparrow“, pasirodys 2018 m. kovą) reklaminis klipas. Juosta statoma pagal to paties pavadinimo buvusio CŽV pareigūno Jasono Matthewso romaną. Norėtume priminti, jog šnipinėjimas yra ganėtinai populiari rašytojų antroji specialybė. Su slaptosiomis tarnybomis reikalų turėjo ne tik autoriai, kūrę šia tema (pvz., Ianas Flemingas arba Johnas le Carrie), bet ir žmonės, kurių niekada tuo negalėtum įtarti (pvz., Ernestas Hemingway‘us. Buvo įtariama, kad Nobelio premijos laureatas galėjo būti užverbuotas KGB. Tokia galimybė yra visiškai reali, atsižvelgiant į šio rašytojo kūrinių keliamą nuobodulį).

Akivaizdu, kad knygą parašyti, kai esi į atsargą pasitraukęs šnipas, ne taip ir sunku, sunkiau yra ją parduoti. J.Matthewsui pavyko abu dalykai. 2013 m. pasirodęs „Raudonasis žvirblis“ sulaukė neįtikėtinos sėkmės ir dabar džiaugiasi net dviem tęsiniais, o teisės pagal šias knygas kurti filmus buvo parduotos dar iki paties leidinio pasirodymo. Skamba iš tiesų įkvepiančiai, tačiau apie ką pati knyga bei pagal ją statomas filmas?

Naujojoje juostoje viena labiausiai vertinamų jaunos kartos aktorių Jennifer Lawrence vaidins rusaitę Dominiką Erogovą, tokią laisvo elgesio mergšę iš šiuolaikinės slaptosios Kremliaus tarnybos FSB. Dominika ir yra Raudonasis žvirblis – superslapta agentė, kurios pagrindinis ginklas – jos kūnas. Kitaip tariant, Dominikos specializacija yra vadinamieji „medaus spąstai“ arba vilionių ir intymių žaidimų panaudojimas Kremliaus priešų eliminavimui, naudingų asmenų verbavimui bei kitoms manipuliacijoms.

„Raudonieji žvirbliai“ yra specialus Kremliaus pasileidėlių padalinys, kuris yra apmokomas įvairiausių psichologinių gudrybių, kad galėtų kuo efektyviau išnaudoti žavesį ir seksualumą bei įklampinti auką ne tik į žalingus intymius ryšius, bet ir į psichologinę priklausomybę. Pagrindinė Dominikos užduotis knygoje ir filme – supančioti amerikietį CŽV agentą Nathanielį Nashą (vaid. Joel Edgertonas).

Jums juokinga? Ne, tai ne pornografinio filmo scenarijus. Viskas čia yra be galo rimta. Romano autorius J.Matthewsas vieno interviu metu tvirtino, jog „Raudonieji žvirbliai“ Šaltojo karo metu iš tiesų egzistavo, o Kazanės mieste (Tatarstano Respublika) netgi veikė jų mokykla, kurios „kursus“ romane bei filme tenka praeiti ir Dominikai.

Intymių žaidimų panaudojimas, siekiant savo tikslų politikoje ar vagiant svetimas paslaptis, – nieko naujo. Sovietų Sąjunga tai taikė ir „žvirblių“ (specialių viliotojų, išlavinusių manipuliacijų meną) egzistavimas iš tiesų tikėtinas. Kūrinio bėda yra kitur. Juostos reklaminis klipas sukuria įspūdį, jog mūsų laukia savotiškas veiksmo filmų apie Jasoną Bourne‘ą ir erotinio trilerio „Esminis instinktas“ („Basic Instinct“, 1992) mišinys. Vyrauja tamsios, niūrios spalvos, prabangi aplinka ir rafinuotai pateiktas seksualumas bei smurtas. Visa tai sukelia pavojingos, mįslingos ir nenugalimos grėsmės nuojautą. Tačiau, pažiūrėjus reklamą, tenka pabusti iš hipnozės ir sušukti: „Bet juk gyvenime taip nebūna!“

Po velnių. Viskas šioje istorijoje pernelyg subtilu, rafinuota ir stilinga. O juk visa tai Rusijoje galutinai buvo sunaikinta ir išrauta su šaknimis dar J.Stalino (1878–1953) valdymo laikais. To nebuvo SSRS epochoje, to nėra ir dabartiniame Kremliuje. Visi Kremliaus žaidimai, metodai ir žingsniai yra gerokai paprastesni, grubesni ir vulgaresni. Nepatinka kylantis verslininkas? Apkaltini korupcija, atimi turtą, pavagi verslą ir konkurentą įkiši už grotų neribotam laikui. Buvę bendražygiai perbėgo į kitą barikadų pusę? Padės arbata su poloniu. Reikia vaduoti teroristų paimtus įkaitus? Zarino dujos ir pabūklai jūsų paslaugoms. Opozicija ir pilietiška žiniasklaida neduoda ramybės? Ne bėda, svarbiausia, kad nepristigtų kulkų. Ir t. t. Kokie dar „raudonieji žvirbliai“? Kokios manipuliacijos ir vilionės?

Tiek J.Matthewso kūryba, tiek pagal ją statomas filmas yra įdomūs tuo, jog atskleidžia ydingą vakariečių požiūrį į Kremliaus grėsmę. Akivaizdu, jog jie pasenusiame ir gaištančiame kipše noriai regi patį tamsos jėgų valdovą, suteikdami jam išgalvotas savybes, gebėjimus ir talentus.

Per kiekvienus rinkimus JAV ar Europos šalyse mūsų ir Vakarų žurnalistai bei politologai praleidžia daugybę laiko mąstydami ir bandydami atspėti, ką gi tas blogio genijus VVP sumanė šį kartą, ir prieina išvados, kad, „nepaisant mūsų veiksmų, Kremlius laimės, bet kuriuo atveju, nes kaip jis viską gudriai ir protingai sugalvojo ir suplanavo“.

Vakariečiai turėtų įsisąmoninti, jog mūsų dienomis, skirtingai nei SSRS laikais, Kremlius neturi ko pasiūlyti pasauliui. Kremlius nėra kažkokia unikali jėga – tai banditų gauja, valdanti Rusiją kriminaliniais principais. Šios gaujos vadeiva politikoje nežaidžia šachmatais, jis žaidžia pokerį, o svarbiausia – jo kortų kombinacija ne itin stipri. Beje, romane Dominika yra ne šiaip mergina iš gatvės, o artimo VVP šulo dukra, kas jau savaime yra tolygu mokslinei fantastikai.