ALKOHOLIO – TIK PER BANKĄ?

Asmeninėje gyvenimo dėžėje tarp sentimentus keliančių niekučių dulka ir pirkėjo vizitinė kortelė. Menantieji pirmąsias nepriklausomybės atkūrimo dienas, prisimena ir tuos, žvelgiant nūdienos žmogaus akimis, žmogiškąjį orumą žeminančius dokumentus.

Pateikus savąjį – iš prasto popieriaus, bet su privaloma nuotrauka – galėjai nusipirkti prekių, neįtrauktų į gyvybiškai būtinųjų sąrašą – vadinasi, ne sviesto, miltų, cukraus ir druskos. Žinia, jei parduotuvėje apskritai ko nors buvo.

Naujienos iš premjero Sauliaus Skvernelio kabineto šiam apdriskusiam popieriui suteikia vilties: žiū, absurdo kampelyje su juo draugiją netruks dalytis ir banko išrašai, kurie net ir po kelių dešimtmečių primins, kada, kokio ir po kiek vyno, degtinės ar trauktinės pirkta.

Parlamentarės Dovilės Šakalienės užmojai perrašyti spaudos laisvės tradiciją nustelbė naują kovos su alkoholizmu idėją, kurią S.Skvernelis paskelbė po susitikimo su verslo atstovais. O be reikalo: mintis banko kortelę paversti raktu nuo alkoholio skyriaus apriboja pamatinę demokratinės šalies piliečio laisvę disponuoti savo turtu.

Kam ir kaip leisime šiuos pinigus – mūsų asmeninis reikalas.

Galima daug ir ilgai postringauti apie alkoholio žalą, apie poreikį visomis įmanomomis priemonėmis mažinti svaigalų prieinamumą, tačiau šiuo atveju visiškai akivaizdu – komerciniai bankai mielai pasinaudotų valdančiųjų blaivybės vajumi, kad pagerintų atsiskaitymų negrynaisiais rodiklius. Kitaip tariant, bankų verslo laisvė akivaizdžiai kėsinasi į laisvo žmogaus teisę jam priimtiniausiu būdu leisti savo pinigus.

Jei naujasis Seimas, vėl prabilęs apie ketinimus apriboti atsiskaitymus grynaisiais, panorės, ta laisvė galbūt susiaurės iki 3 000 eurų, tačiau kam ir kaip leisime šiuos pinigus – mūsų asmeninis reikalas.