AMŽINA ŽAIZDA IR LAIKINI TVARSČIAI, ARBA KAS YRA TIKROJI PRIKLAUSOMYBĖ?
Yra viena nuostabi Ernesto Hemingway citata. Jo herojus, paklaustas, kaip bankrutavo, atsako: "Iš pradžių po truputį, o paskui staigiai." Šiuos žodžius vėliau buvo pasiskolinusi ir Elizabeth Wurtzel, garsiojoje "Prozako kartoje" apibūdindama patirtis sergant depresija. Ir man atrodo, kad jei paklaustume žmonių, kurių bankrotas yra savasties praradimas dėl piktnaudžiavimo substancijomis, jie apie tai pasakotų visai panašiai.
Išgeri porą trejetą viskio ar pavartoji kažko, ko parduotuvėje neįsigysi, ir nustembi, kaip paprasta pasidaro negalvoti apie tai, kaip skauda. Negalvoji ir smagu. Šiandien tu – pasaulio valdovas, gali viską, nebijai nieko, tau NEBESKAUDA. Tam kartui. Paskui nori daugiau. Vėl ir vėl. Nes realybė, į kurią tarsi į drėgnas vonios plyteles kitą rytą trenkiesi snukiu, atrodo dar šlykštesnė negu vakar.
Bet kodėl gi žmonėms taip skauda? Kažkada iki paryčių diskutavome su draugais, kodėl daug menininkų prasigeria. Gal todėl, kad menininkas – lyg ir jautresnis žmogus, nesugebantis nurašyti nuostoliams to, kas neteisingo vyksta aplinkui, nemokantis pasakyti "čia ne mano reikalas", užtat, deja, dažnai mokantis užsimiršti vieninteliu, na ar keliais skirtingais būdais – užtildydamas smegenis substancijomis... Bet čia ir menininku nereikia būti, kad kažkas nematomo kasdien nepakeliamai geltų sielą. Iš kur atsiranda ta tuštuma, toji juodoji skylė, į kurią, kad ir kiek degtinės ar romo pilsi, vis tiek šnabždės, kad reikia dar? Nes dar esi per blaivus. Nes dar gali mąstyti. O mąstyti skauda…
Vienam – dėl sudaužytos širdies ir sutryptos savigarbos. Kitam – dėl ambicijų ir svajonių, subyrėjusių į šipulius. Trečiam – dėl to, kad suvokia, koks neteisingas yra pasaulis ir žino, kad gyvenimo neužteks jį pakeisti. Dar kažkam – dėl vaikystės, kuri priminė ne gražų sapną, o Stepheno Kingo plunksnos vertą košmarą. Kitiems gi skauda, bet jie nė patys žodžiais nesugeba pasakyti nei kur, nei dėl ko. Liūdna ir baisu, nes vieną dieną šitaip malšinamas skausmas pagaliau įgauna realią priežastį ir apčiuopiamumą. Kadangi ilgainiui ateina momentas, kai supranti, kad dėl įpročio dangstyti tą savo niekada nenustojančią pūliuoti žaizdą laikinais, spiritu išmirkytais tvarsčiais jau niekada nebebūsi tuo, kas galėjai būti. Ir skauda dar smarkiau.
Mano akimis, priklausomybė – tai būsena, kai nebepriklausai sau. Kai tavo gyvenimas nebepriklauso tau. Kai peržengi lūžio tašką, už kurio prasideda teritorija, iš kurios taip paprastai nebegrįžtama. Nes alkoholis ir visos kitos medžiagos tampa tik pabėgimo būdu, bilietu lauk iš intymaus pasimatymo su savimi. Nes tokiais momentais būtent į save pažiūrėti ir tampa didžiausia kančia bei siaubu.
Ir būtent dėl to tokie sunkiai suvokiami šiandienės valdžios poelgiai. Sprendimų priėmėjai kažkodėl įsivaizduoja, kad it kokiems lenktyniniams žirgams uždangsčius savo piliečiams matymo lauką, problema stebuklingai bus išspręsta. Bet jei valstybė šiandien užsiima absoliučia savo piliečio globa, nes kaip tikra mama visada žino geriau, gal su ta priklausomybių problema kovoti reikėtų kiek kitaip? Pavyzdžiui, kad ir kaip utopiškai skambėtų, stengtis, kad jos vaikui sielą graužtų kuo rečiau. Ir kad jis išmoktų kuo daugiau būdų, kaip sopulius gydyti, be besaikio gėrimo ar venų badymo. Nes tie, kurie iš tikrųjų turi problemų dėl nebepriklausymo sau patiems, taip elgiasi ne sugundyti skaniai aprasojusio butelio plakato, bet dėl to, kad kitaip gyventi su savo skausmu nebeišgali. Todėl draudimai ir kova su simptomais, užuot bent pabandžius išspręsti priklausomybių problemos priežastis, yra lygiai toks pat karas su vėjo malūnais. Toks pats amžinos žaizdos klijavimas laikinais ir neveiksmingais pleistrais.
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
DMN inf.7 komentarai
-
DMN inf.94 komentarai
-
DMN inf.3 komentarai
Saulius
Saulius
Saulius