APIE ISTORIJĄ

Šiandien linkstama į visą tarpukario Lietuvos istoriją žvelgti pozityviai, tačiau 1918 m. vasario 16 d. atkūrusi valstybingumą šalis pergyveno du skirtingus istorijos laikotarpius: iki 1926 m. gruodžio perversmo ir po jo. Jie nusipelnė objektyvaus vertinimo.

Nuo 1918 iki 1920 m. Lietuvoje vyko Nepriklausomybės kovos – tuomečio ministro pirmininko Mykolo Sleževičiaus ir kitų valstybininkų pastangomis iš savanorių sudaryta Lietuvos kariuomenė sugebėjo apginti nepriklausomybę. Neabejotinai, tai yra viena iš didžiausių Lietuvos kariuomenės pergalių, prilygstanti pergalėms Žalgirio ar Salaspilio mūšiuose. 1923 m. Lietuva įgyvendino kitą reikšmingą karinę operaciją – prijungė prie Lietuvos Klaipėdos kraštą. Ernesto Galvanausko vadovaujama Vyriausybė suvokė, kad tik kontroliuodama šį uostamiestį, valstybė gali būti ekonomiškai nepriklausoma ir stipri. Pagaliau, įgyvendinant Mykolo Krupavičiaus 1922 m. žemės reformą, kurios pagrindinis tikslas buvo išdalyti dvarams priklausiusią žemę bežemiams ir mažažemiams valstiečiams, šalyje pradėjo formuotis, o vėliau nuosekliai stiprėjo žemės ūkio sektorius – vienas svarbiausių tarpukario Lietuvos ekonomikos ramsčių.

1926 m. gruodį parlamentinę demokratiją pakeitė diktatūra – autoritarinis tautininkų režimas. Valstybė atitolo nuo žmonių, visi svarbiausi sprendimai buvo priimami siaurame nerinktų žmonių rate. Kitaip nei 1918–1920 m., kai Lietuvą gynė savanoriai, 1939–1940 m. Antano Smetonos režimas nebepasitikėjo net savo karininkais – nepriėmė sprendimo priešintis agresijai. Neturėjo tautininkai ir kitų politinių jėgų paramos: opozicija laukė režimo griūties, o tuo pasinaudojo išorės jėgos. Autoritarizmo laikotarpiu nukentėjo ir Lietuvos ūkis: nuo 1926 m. paspartėjo lietuvių emigracija į užsienį – nevykdant šalies industrializacijos, nediversifikuota agrarinė ekonomika vertė žmones ieškoti darbo užsienyje. Dėl oligopolijų įsigalėjimo 1935 m. vyko ūkininkų streikai Suvalkijoje ir Dzūkijoje, kuriuos A.Smetonos režimas brutaliai nuslopino. 1939 m. Lietuva atidavė nacistinei Vokietijai ir sunkiai iškovotą Klaipėdos kraštą.

Ne visi tarpukariu buvo didvyriai. Kuo daugiau demokratijos, tuo yra geriau.