APIE MEILĘ, TĖVYNĘ IR LAISVĘ

Jau nemažai metų pastebiu, kaip kiekvieną vasarį tarsi į vieną sriubą iš visiškai nesuderinamų ingredientų sumetamos dvi progos – Šv.Valentinas ir Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Iš pirmo žvilgsnio romantiniai jausmai ir emocijos laisvai tėvynei – tolimi poliai, bet tarp jų yra šis tas bendro. Tai kai kurių žmonių būdo bruožas nesėkmių priežasčių ieškoti visur aplink, kone iki stratosferos ir atgal, bet tik ne savyje.

Štai klausau vienos labai jau vidutinių vokalinių sugebėjimų merginos svaičiojimų, kad jei būtų gimusi JAV, dabar būtų garsi kaip Beyonce, ir apima svetimos gėdos jausmas. Mintyse jau girdžiu savąjį vokalą, sakantį: "Mieloji, jei nei Beyonce, nei Jazzu netapai pas mus, tai JAV netaptum net Eugenijumi Ostapenka. Nes ten į Beyonce vietą taikosi kokie 5 mln. merginų, o pas mus geriausiu atveju – keli tūkstančiai." Bet kažkaip nutyliu, nes stengiuosi nesivelti į niekur nevedančius ginčus. Užtat nutylėti nebegaliu, kai išgirstu iš tų, kurie patys mokosi tik tam, kad praslystų gavę teigiamą pažymį, kokios prastos Lietuvoje sąlygos išsilavinimui. Aha, papasakokit Malalai – paauglei iš Pakistano, nepaisiusai talibų draudimo mergaitėms eiti į mokyklą ir už tai gavusiai kulką į galvą.

Paklausite, o kur čia paralelė su meilės tema? Juk žmonių, visus aplink kaltinančių dėl savo nesėkmių, ypač padaugėja, kai kalba pasisuka apie romantinius santykius. Tai pareiškimai, kad nėra normalių vyrų ar moterų (dažniausiai girdimi iš tų, kurių pačių elgesys į jokias moralės ar logikos normas netelpa). Tai vaidinimas paliktos ar niekeno nemylimos aukos, kai pats ar pati esi tokio nesugyvenamo charakterio, kad daugiau kaip valandos su tavimi vienoje patalpoje neišbūna nė nuosava mama. Tai kaltinimas valdžios, uošvės, priešingos lyties populiacijos ar mėnulio fazių dėl to, kad jau penkerius metus nebuvai pasimatyme, nerandi darbo ar jautiesi nemylimas ir neįvertintas.

Taip, nesėkmių nutinka visur. Ir dažnai gyvenime pasitaiko neteisybės. Vieni gimsta su gražesniais veidais, labiau pasiturinčiose šeimose, didesniuose miestuose, turi geresnę atmintį, greitesnę medžiagų apykaitą ar daugiau charizmos negu kiti. Bet žinote, ką? Šiandien turbūt visose srityse turime daugiausia laisvės tą mūsų netenkinančią situaciją keisti. Palyginti su Vakarų šalimis, turime kur kas mažiau konkurencijos. Turime gausybę nišų naujoms idėjoms pritaikyti. Lyginant su nemažu skaičiumi kitokio režimo šalių, turime teisę išsirinkti valdžią, neslėpti orientacijos, garsiai sakyti nuomonę, išsiskirti su nebemylimu sutuoktiniu ar susituokti su iš tikrųjų mylimu, kurti savo verslą, klysti, bankrutuoti, pradėti iš naujo, mokytis, išpažinti mums artimiausią religiją ar jokios neišpažinti apskritai. Sakyčiau, visai nebloga vieta gyventi. Taip, tobulėti tikrai dar turime kur. Ir tai pamažu darome.

Turbūt geriausias dalykas, kurį išmokau per gyvenimą: kai atrodo, kad kas nors (viršininkas, draugė, valstybė ar vaikinas) neteisingai elgiasi mano atžvilgiu, visų pirma pagalvoti, bent apsvarstyti tokį variantą, kad gal neteisi esu aš pati. Žinokite, labai dažnai padeda. Johnas Fitzgeraldas Kennedy yra pasakęs "Neklauskite, ką jūsų šalis gali padaryti dėl jūsų, paklauskite savęs, ką jūs galite padaryti dėl jos." Panašiai veikia ir tai, kai, užuot ieškojęs tobulo žmogaus ar valstybės, kurioje nuo medžių krenta apelsinų skonio deimantai, susikoncentruoji į tai, kad pats taptum geriausia savo paties versija. Ir tada įvykiai ima klostytis stebuklingai gerai. Atsiranda tas, su kuriuo tikrai gera, ar pasijunti, kad ir savo šalyje turi būtent tau skirtą vietą. Šiandien turime labai daug laisvės būti geriausia savo pačių versija visose srityse. Turime labai daug laisvės būti laimingi. Ir tik nuo mūsų priklauso, kaip ja pasinaudosime.