Apie Mišias, nemokamą Zoologijos sodo lankymą ir orią senatvę | KaunoDiena.lt

APIE MIŠIAS, NEMOKAMĄ ZOOLOGIJOS SODO LANKYMĄ IR ORIĄ SENATVĘ

Šiuolaikiniai senjorai puikiai pamena, kaip sovietmečiu būdavo švenčiamos kokiai nors žmonių grupei ar profesijai skirtos dienos. Visos vienodai: gausiai vartojant svaigalus. Ryškiausia buvo Kovo 8-oji – Tarptautinė moters diena. Tądien vyrai, prieš įnikdami į šampaną, moterims (nebūtinai savo žmonoms), teikdavosi patys iškepti kiaušinienę, įteikdavo privalomąją tulpę.

Dėmesingesni net grindis pašluostydavo. Kitą dieną, aišku, vėl viskas stodavo į savo vietas: moterų pečius užgriūdavo ir moteriški, ir vyriški rūpesčiai.

Specifinės dienos

Kovo 8-oji – bene vienintelė prigijusi, išlikusi sovietmečio šventė, kurios turinys pasikeitė į gerąją pusę. Moterys, pasikeitus santvarkai ir papročiams, įgijo daugiau orumo, išsikovojo lygias teises.

Sovietmečiu būdavo ir daugiau specialių dienų – profesinių švenčių. Jaunimui dabar atrodytų neįtikėtina, bet, pavyzdžiui, buvo tekstilės pramonės darbuotojų diena, kai turėjo moralinę teisę pasigerti audėjai ir audėjos. Buvo sovietinių metalurgų diena, kai teisėtai galėdavo puotauti kalviai ir šaltkalviai.

Ir dar buvo Civilinės aviacijos darbuotojų diena, kurią turėjo pagrindo švęsti visi, nes ji populiariai vadinta lakūnų diena, o sovietiniai žmonės šį žodį kildino iš veiksmažodžio "lakti".

Deja, nemažai sovietmetį menančio paradiškumo, tik jau be alkoholinio tvaiko, išliko ir dabar, minint senjorų dienas.

Karti realybė

Spalio mėnesį gali pasirodyti, kad pensininkai – labiausiai gerbiama žmonių grupė mūsų visuomenėje.

Taigi ir šiais metais mūsų senjorai turėjo galimybę Kaune paklausyti jiems atliekamo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus mokinių "senjorų himno", išklausyti premjero, mero ir kitų garbingų sveikintojų palinkėjimų.

Pirmąją spalio dieną visi Kauno miesto senjorai viešuoju transportu keliavo nemokamai, taip pat nemokamai jie galės nueiti į muziejus ir net į Zoologijos sodą.

Ir turbūt labai simboliška, kad už juos bus aukojamos šv.Mišios Kauno Šv.Arkangelo Mykolo bažnyčioje, nes atrodo, kad vien tik su pasaulietiška pagalba senjorams išsiversti bus labai sunku.

Aišku mūsų valstybė nėra turtinga, finansiniai valstybės resursai riboti, tačiau ar iš tiesų viską, ką galime, padarome. Nes padėtis daugumos mūsų senjorų, kurie sovietmečiu gyvenę nelabai ką sukaupė, o pensijas gauna varganas, yra labai apgailėtina.

Džiugu, kad vietinė valdžia senjorams parodo šiek tiek dėmesio, padeda ir visuomenininkai. Mūsų, Gintauto Labanausko paramos ir labdaros fondo, bendruomenė taip pat stengiasi prisidėti prie senjorų gyvenimo praskaidrinimo: plaukiame kartu laivu, rengiame arbatos vakarus.

Bet prisipažįstu – tikro, nuoširdaus dėmesio mūsų senjorai stokoja. Baigiasi spalis, baigiasi ir išskirtinis dėmesys jiems. Daugelis jų grįžta į savo vienatvę, į savo skurdų gyvenimą. Tai aš, kaip paramos fondo narys, gerai žinau ir suprantu, nemokamas bilietas į Zoologijos sodą neišspręs oraus gyvenimo klausimo.

Kaip išgyvena?

Šiemet vidutinė metinė senatvės pensija, turint būtinąjį darbo stažą, sieks apie 332 eurus – tai 30 eurų daugiau nei pernai, tačiau realiai perkamoji vertė, atsižvelgiant į kainų augimą, gerokai sumažėjo.

Ir kitas ne mažiau svarbus dalykas, kad iš Lietuvoje gyvenančių beveik 550 tūkst. 65-erių ir vyresnio amžiaus žmonių toli gražu ne kiekvienas gauna tokio dydžio pensiją.

Tai kaip gyventi oriai, jei prasidėjus šildymo sezonui pinigų jau nebeužtenka būtiniausiems maisto produktams, jau nebekalbant apie vaistus.

Todėl, mano nuomone, mūsų senjorai yra aštuntasis pasaulio stebuklas, civilizuotam pasauliui nesuvokiamas reiškinys. Pagalvokite – net nebloga pensija – 350 eurų per mėnesį, tačiau mokesčiai šildymo sezono metu už dviejų kambarių senos statybos butą – apie 200 eurų. Teoriškai maistui ir vaistams pinigų nelieka, bet kažkokiu būdu jie išgyvena. Iš tiesų nesuvokiamas talentas.

Ir baisiausia, kad mūsų šalis, ypač Kauno miestas, beviltiškai sensta, jaunimas išvažiuoja į Vakarus uždirbti pensijų ne mums, o turtingų šalių senjorams.

Nedidelis eksperimentas

Ar yra vilties, kad mero užmojai atgaivinti Kauną sulaikys jaunimą likti ir dirbti gimtajame mieste?

Ar yra vilties, kad jaunimas patikės valstybės politikų pažadais kurti gerovės valstybę visiems?

Netolima ateitis parodys. O kol kas atlikau nedidelį eksperimentą, norėdamas išsiaiškinti, kiek tikra, o kiek tik fasadinė mūsų pagarba senjorams. Pavažinėjau autobusais ir troleibusais žiūrėdamas, kaip elgsis jaunimas.

Tikrai buvo maloniai nustebinusių atvejų, kai į mobiliuosius telefonus nosis sukišę vaikinai ir merginos kažkaip pastebėdavo šalia jų stovinčius senyvo amžiaus žmones ir užleisdavo jiems sėdimą vietą. Tačiau dauguma, deja, dar labiau įnikdavo į savo mobiliuosius įrenginius.

Mūsų valstybė galbūt pernelyg skurdi, kad užtikrintų orią senatvę senjorams. Bet pakelti pasturgalį nuo sėdynės ir užleisti vietą troleibuse galėtume. Ne tik spalio mėnesį.

Visi suprantame, kad šalies visuomenė sparčiai senėja, todėl problema tik gilės ir reikėtų galvoti, kaip senjorams gyvenimą palengvinti. Atrodo, kad valstybė šia kryptimi kažkokius judesius jau daro, tačiau toli gražu nepakankamai.

Su panašia problema susiduria visa Europa. Beveik 125 mln. ES piliečių yra senjorai, tačiau, nepaisant pagalbos jiems, jie nėra "nurašomi", į juos nežiūrima kaip į išlaikytinius, tačiau bandoma toliau integruoti į šalies gyvenimą, sudarant sąlygas prisideti prie ekonomikos vystymo.

Taigi išvada, mano nuomone, labai paprasta: labiau padėkime senjorams, padėkime kiekvienas savo lygiu, kaip galime, vieni leisdami įstatymus, kiti tiesiogiai remdami finansiškai, o kiti tiesiog užleisdami vietą viešajame transporte.

Rašyti komentarą
Komentarai (6)

valdas

jo fruktas ,kokiu reta ,kur laivai is Amsterdamo

jam svarbu, kad visur

būtų jo nuotraukų, o šiaip eilinis niektauzys

Nikodemas

Tai tipiško ,persivertusio FSB agento nuomonė palanki šiuo momentu jam pačiam.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS