APIE TUOS, KURIE EIS TOLI

Jei esi žmogus, kurio darbas bent kiek viešas, gali būti garantuotas, kad įžeidinėjimai, skriejantys tavo adresu, bus didesnė ar mažesnė profesinės veiklos dalis. Gyvenime nė sakiniu su tavimi nepersimetę visažiniai, net ir vertindami tavo darbus, leis sau svaidytis su logika prasilenkiančiais komentarais ad hominem, po didinamuoju stiklu grūs tavo asmeninius santykius ir šeimą, keiks gyvenimo būdą ir, (ypač jei esi moteris) net jei darbe vienintelė naudojama tavo kūno vieta – smegenys, kritikuos išvaizdą. Tiesą sakant, niekaip negaliu suvokti, kaip šiais atvejais turėtų elgtis tas, kurio adresu skrieja tas nenusipelnytas mėšlas.

Viena vertus, buvimas viešumoje tarsi įpareigoja elgtis mandagiai ir padoriai. Net tada, jei esi ne koks politikas, o paprasčiausias stilistas ar kūrėjas, kartu su žinomumu ir autoritetu tarsi įgyji nematomą inkarą – esi nuomonės formuotojas, dažnai ir pavyzdys jaunimui. Taigi surauktais antakiais į tave bus žiūrima ne tik tuo atveju, jei girtas už vairo įkliūsi policijai ar pasivaidensi televizijoje, bet ir tada, kai praradęs savitvardą atvirai išdėsi savo nuomonę apie kitą. Net ir tada, jei tas žmogus pirmas įžeidė tavo artimuosius, tyčiojosi iš tavo veido ar palinkėjo mirties.

Ne tik pas mus, bet ir didžiojoje dalyje pasaulio vyrauja nuomonė, kad jei jau mėgaujiesi žinomumu ir šlove, privalai kentėti žodinius kvailių išpuolius. Kiekvienas gali ne tik turėti apie tave asmeninę nuomonę, bet ir ją, nefiltruodamas žodžių, drėbti kad ir tavo feisbuko paskyroje ar parašyti tau žinutę. Jau nekalbu apie anoniminius komentarus po straipsniais apie įžymybes, nes, labai tikiuosi, šių dėl savo ramybės jie neskaito.

Jei jau mėgaujiesi žinomumu ir šlove, privalai kentėti žodinius kvailių išpuolius.

Ir štai garsioji Agnė Jagelavičiūtė vadinama nepraustaburne, nes negaišdama laiko siunčia velniop (na, iš tikrųjų tai ne velniop, bet to žodžio necituosiu) ją keikiančius komentatorius. Garsūs asmenys, viešinantys gautas įžeidžiančias žinutes kartu su jų autoriais susilaukia kritikos, kad skatina patyčias. Srutas pilantys sekėjai virkauja, kai būna užblokuoti.

Štai ekonomistė, politikė Aušra Maldeikienė viename interviu pasakojo, kad Agnę Zuokienę yra užblokavusi dėl to, kad ši diskusijoje visiškai nesusijusia tema pakomentavo kažką panašaus:  "Ja nepasitikėkite, ją vyras paliko." Beje, Seimo narė sakosi užblokavusi net 5 tūkst. "Facebook" vartotojų, nes iš kampų lendantys bepročiai paprasčiausiai trukdė juo naudotis. Beata Tiškevič savo knygoje pasidalijo šiurpiais išgyvenimais po vieno savo fotoprojekto, kai į jos pašto dėžutę ėmė plūsti laiškai, kupini jai adresuotų įžeidimų ir epitetų. Jau nekalbu apie tokias uogytes, kai kokia teta leidžia garsiam sportininkui, įsikėlusiam nuotrauką su paauginta barzda, drėbtelėti "atrodai kaip bomžas".

Ja nepasitikėkite, ją vyras paliko.

Matyt, išmintinga laikytis nuomonės, kad heiteriai, kuriems nepatinki, nenustoja sekti kiekvieno tavo judesio ir yra didžiausi tavo gerbėjai. Kita vertus, tai turbūt ir didžiulė kolektyvinės sąmonės problema. Nuomonės turėtojams bei reiškėjams sunku suvokti, kad žmogus, tebūnie garsus ir viešas, visų pirma yra žmogus. Su savo emocijomis, blogomis dienomis, nesėkmėmis. Žmogus, o ne siena, kurią galima teplioti išmatomis, apspjaudyti ir apipaišyti peniais – net jei tik žodiniais. Iš dalies aršus garsenybių koneveikimas su komentatoriais primena mėtymąsi išmatomis – net ir besistengiant ištepti kitą, pats neišvengiamai kakalais išsiterlioji rankas. Bet keistoka, kai žmogus, besielgiantis ir šnekantis kaip chamas, stebisi, kai su juo ir bendraujama atitinkamai. Pamenu, kartą su draugais juokais svarstėme, kaip reikėtų perfrazuoti žymųjį pasiuntimą "ant trijų linksmųjų raidžių", kad šis skambėtų mandagiai. Nugalėjo žodžiai: "Matau, toli eisite."