APIE ŽEMĘ IR LAISVĘ: KODĖL R. KARBAUSKIS NĖRA TIKRAS LIETUVIS?

Kasdien aiškėjančios vis naujos „Agrokoncerno“ veiklos aplinkybės atskleidžia jau ne tik Ramūno Karbauskio, bet ir visos plačios jo šeimos verslo ir gyvenimo filosofiją. Net sunku patikėti, kaip netoli toji filosofija pasistūmėjo nuo labai tipiškų sovietmečio įsitikinimų. Žemės ūkis – tikrai konservatyvus verslas.

Čia atidžiau pažvelkime į tai, koks yra karbauskiškas santykis su žeme. Juk sakoma, kad žemė – švenčiausia lietuviška vertybė. Todėl tariamą lietuvybę garsiai propaguojantys žemvaldžiai tikrai negali apsieiti be kokių nors žemės pagarbinimo ritualų.

Vadinamojoje „Naisių kultūroje“ tokių ritualų išties netrūksta. Visų jų kilmė akivaizdžiai sovietinė. Paulius Subačius Naisių žemės apeigas labai tiksliai apibūdino parašydamas: „Pionieriškas ir skautiškas laužas, Pranės Dundulienės „Duona lietuvių buityje ir papročiuose“ ir Justino Marcinkevičiaus „Duoną raikančios rankos“ sudedami į vieną mokyklinės aktų salės montažą“.

Kaip ir sovietmečiu, šie paviršutiniški žaidimai tėra „opijus liaudžiai“. Mūsų visų įgytos žinios apie „Agrokoncerno“ verslo praktikas rodo, kad Česlovui Karbauskiui, jo vaikams ir anūkams žemė reiškia visai ką kita. Jiems žemė nėra nei šventenybė, nei pseudopagoniško garbinimo objektas. Karbauskiams žemė yra išteklius, kuris tinkamai moksliškai apdorotas neša didelį pelną.

Tas išteklius visų pirma turi būti nuolat kaupiamas. Kuo jo daugiau, tuo geriau. Nei kolūkių atsisakanti valstybės politika, nei atkurta kitų žmonių privati nuosavybė neturi būti kliūtis išmaniam žemvaldžiui. Būtina rasti vis naujus kelius auginti savo žemės fondą, nes tik taip galima užtikrinti šeimos klestėjimą iš esmės priešiškoje aplinkoje.

Ši nuostata „visas pasaulis prieš mano šeimą“ sovietmečiu buvo būdinga daugeliui žmonių. Juk tuomet iš tikrųjų išgyvendavo tik stipriausi ir atspariausi. Nenuostabu, kad ypač giliai sovietinės pamokos įstrigo kolūkių pirmininkams, kuriuos santvarka pavertė kažkuo tarp feodalų ir kapitalistų. Lietuvoje kolūkio pirmininko gyvenimas buvo rizikingas nuo pat ankstyvųjų pokario metų, kai pirmiesiems kolūkių pirmininkams buvo pavesta valdyti didžiulius svetimos žemės plotus apylinkėse vis dar veikiant ginkluotiems tos žemės savininkams – partizanams.

Nereikia nė sakyti, kad Karbauskių santykis su žeme nėra tipiškai lietuviškas. Jis gal net antilietuviškas, susiformavęs kaip Lietuvos valstybės užgrobimo ir kartu masinio žemės atėmimo iš lietuvių rezultatas. Todėl būnant Karbauskiu labai sunku suprasti, ką lietuviams iš tikrųjų reiškia žemė. Konkrečiai Ramūnui Karbauskiui tai trukdo suvokti ir Lietuvos valstybės esmę.

Iš tikrųjų lietuviai žemę gerbia ir gal net garbina ne dėl jos tariamai pagoniškos reikšmės ar jos stichinių galių. Priežastis paprastesnė ir pragmatiškesnė. Žemė lietuviams visada buvo tikrasis laisvės pamatas.

Žemės savininkas gali susikurti nepriklausomą ir savarankišką gyvenimą, o tai yra tikroji praktinė žmogaus laisvės prasmė. Todėl kuo daugiau žmogus turi žemės, tuo jis laisvesnis. Tai visai logiška tradicija valstybei, kurioje iki pat XIX a. miestai nebuvo nei dideli, nei įtakingi.

Dėl šios priežasties baudžiavos panaikinimas Lietuvoje sukėlė tokias nevienareikšmiškas pasekmes. Jis labai daug reiškė tiems, kas turėjo ar įgijo žemės, ir beveik nieko nereiškė tiems, kas žemės neturėjo.

Žemę ir laisvę tapatino XX a. pradžios Nepriklausomybės kovų savanoriai. Kai kurie istorikai įžvelgia prieštaravimą tarp tariamai idealistinio laisvos Lietuvos tikslo ir tariamai materialistinės asmeninės savanorių motyvacijos (už dalyvavimą Nepriklausomybės kovose jiems buvo pažadėti žemės sklypai).

Šis prieštaravimas savaime išnyksta, jei aiškiai suvokiame lietuvišką laisvės ir žemės ryšį. Žemės sklypas ir yra laisvė, o laisva Lietuva – tokia valstybė, kurioje galima gyventi iš savo žemės. Tai galbūt paprasta, bet labai gili valstybingumo samprata. Lietuvos konstitucingumo raidą, reikia manyti, labai smarkiai paveikė natūralus ūkiškas įsitikinimas, kad laisvė kyla iš privačios žemės nuosavybės.

Nepriklausomybės kovų savanoriai sukūrė Lietuvą kaip iš tikrųjų laisvų žmonių valstybę, kurioje privati žemės nuosavybė ypač gerbiama. Per šimtmetį mums pavyko tos valstybės visai neprarasti. Šiandien daugelis dalykų atrodo kitaip. Bet neblėstantis mūsų entuziazmas valdyti bent mažą žemės sklypą, lietuviškas noras sukišti rankas į žemę turėtų mums priminti, kad esame išugdyti tos pačios žemės ir laisvės kultūros.

Ne taip svarbu, ką apie „Agrokoncerno“ veiklą pasakys prokurorai. Svarbiau tai, kas jau dabar akivaizdu: „Agrokoncernas“ negerbia privačios žemės nuosavybės, vadinasi – negerbia ir žmogaus laisvės. Toks verslas ir toks požiūris į gyvenimą yra svetimas lietuviškai kultūrai. Būtent šiuo pagrindu politikoje turėtume pasakyti Ramūnui Karbauskiui „Stop“.