AR BUS KARAS TARP AMERIKOS IR RUSIJOS?

„Daugiau nei metus prezidento D. Trumpo patarėjai ir Respublikonų partijos vadovai nesėkmingai bandė pakeisti jo draugišką požiūrį į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną“, – rašė kairiųjų liberalų žurnalo „New Republic“ bendradarbis Jeetas Heeras.

„Bet tik dabar, – tęsia J. Heeras, – Sirijos tironui Basharui al-Asadui cheminiais ginklais užpuolus Dumos miestą Sirijoje, D. Trumpas pagaliau pradėjo kreivai žiūrėti į Rusiją ir balandžio 8-ąją pirmąkart savo prezidentine „Twitter“ žinute pakritikavo V. Putiną. Jis rašė:

„Daugybė žuvusiųjų, įskaitant moteris ir vaikus, beprotiškame cheminiame išpuolyje Sirijoje. Žiaurios atakos sritis aklinai uždaryta, ji apjuosta Sirijos armijos ir visiškai išoriniam pasauliui neprieinama. Prezidentas Putinas, Rusija ir Iranas atsakingi už tos bestijos Asado palaikymą.“

Balandžio 9 d. pradėjęs savo ministrų kabineto posėdį, D. Trumpas sakė „labai greitai“ priimsiąs sprendimą, kaip į Sirijos smurtą reaguoti. Klausiamas, ar V. Putinas užsidirbo būti dėl šio smurto kaltinamas, Amerikos prezidentas atsakė: „Gali būti, ir jei taip, tai jam bus labai riesta, labai riesta. Visi už tai sumokės – jis ir visi kiti.“

Šiais stipriais žodžiais D. Trumpas bėga paskui savo paties vyriausybę, kuri jau paskelbė sankcijas V. Putino tėvynei dėl jos kišimosi ne į savo reikalus. Balandžio 9 d. dėl tų naujų balandžio 7-ąją paskelbtų sankcijų krito daugelio su Kremliumi susijusių firmų akcijų vertė.

Daugelis Amerikos užsienio politikos žinovų jau seniai spaudė D. Trumpą mesti tą savo nesuprantamą teigiamą požiūrį į V. Putiną. Bet dabar, kai pagaliau jis taip ima daryti, yra pagrindo bijoti, kad gali sugrįžti Šaltojo karo konkurencija, bet šįkart tarp nepaprastai kaprizingų vadovų, kurių nebesulaiko XX amžiuje gyvavę saugumo mechanizmai.

Amerikos ir Rusijos tarpusavio priešiškumas dar toli gražu nepasiekęs Šaltojo karo lygio, kai pasaulis buvo arti susinaikinimo per tokias konfromtacijas kaip Kubos raketų krizė.

V. Putino sėkmė keliant Rusijos tarptautinį prestižą, nepaisant šalies ekonominio silpnumo, padėjo sukurti mitą, kad jis yra strategijos meistras. Pereitą mėnesį per CNN kanalą žurnalistas Fareedas Zakaria pavadino V. Putiną „galingiausiu vyru pasaulyje“, o agentūra „Associated Press“ teigė, kad jis „stipriai pakeitė Rusijos globalinį įvaizdį“ ir jis pats „šiandien atrodo labiau nenugalimas nei bet kada per savo 18 metų valdžioje.“

„Tačiau, – rašo J. Heeras, – V. Putinui toli nuo viską apskaičiuojančio genijaus, jį greičiau reiktų laikyti oportunistišku ir beatodairišku azartiniu lošėju.

Kaip Keithas Gessenas pastebėjo dienraštyje „Guardian“ 2017 m. vasarį, V. Putino vidaus ir užsienio politikos pergalės kainavo jo šaliai padidintą izoliaciją ir padidintą nestabilumą: „Jeigu tai genijaus pasiekimai, tai labai jau keisto.“ V. Putino erai K. Gessenas išpranašavo „kruviną pabaigą“.

V. Putino avantiūrizmas dažnai grįžta bumerangu. Kaip žurnale „Foreign Policy“ 2016 spalio 26 d. pastebėjo Markas Galeotti, „Krymo aneksavimas (privedęs prie sankcijų ir didžiulių nuostolių biudžetui), Donbaso avantiūra (privedusi prie papildomų sankcijų ir įklampinusi Rusiją į brangiai kainuojantį nepaskelbtą karą) ir Sirijos intervencija (per kurią V. Putinas išsisuko nuo ankstyvo pasitraukimo ir taip įsipainiojo į dar vieną nedeklaruotą karą)“ – tai vis pavyzdžiai V. Putino per didelio ir Rusijos biudžetą sekinančio persistengimo.

Taip, kai kurias drąsias lažybas V. Putinas laimėjo, įskaitant statymą ant D. Trumpo pergalės 2016 m. rinkimuose. Tačiau tai tarp amerikiečių ir europiečių sukėlė dar didesnę opoziciją Rusijai, kurios trūkčiojanti ir į naftą susikoncentravusi ekonomika šalį pasmerkia nuo kitų priklausomam statusui.

Savo polinkiu nepaisyti tradicinės diplomatijos ir pašėlusiai rizikuoti V. Putinas gana panašus į patį D. Trumpą. Štai čia ir glūdi tikrasis pavojus – prasideda žaidimas dėl prestižo tarp dviejų branduolinių galybių, kurioms vadovauja du neišmintingi vadovai.

Pokalbyje su svetaine „Politico“, žurnalistė Julia Ioffe, viena žymiausių Rusijos stebėtojų, nurodo į panašumus tarp D. Trumpo ir V. Putino kaip nerimą keliančius: „Baiminuosi dėl to, kad jeigu per Šaltąjį karą dar būdavo laikomasi tam tikro protokolo ir tam tikrų taisyklių ir dar būdavo patikimų komunikacijos linijų, tai dabar susižinojimo sistemos menkesnės, taisyklių mažiau, ir turime du vyrus, D. Trumpą ir V. Putiną, kurie abu įspausti į kampą namie ir geopolitiškai ir dargi abu labai išdidūs ir linkę priimti sprendimus labai emociškai ir reaguoti automatiškai.“

Aišku, Amerikos ir Rusijos tarpusavio priešiškumas dar toli gražu nepasiekęs Šaltojo karo lygio, kai pasaulis buvo arti susinaikinimo per tokias konfromtacijas kaip Kubos raketų krizė.

Tačiau naujasis, dabar išdygęs priešiškumas neturi tų per Šaltąjį karą susikurtų paramsčių eskalacijai stabdyti, būtent tų neoficialių, giluminių diplomatinių kanalų, kuriais Johnas F. Kennedy ir Nikita Chruščiovas naudojosi Kubos raketų krizei sumažinti.             

Šiandien, esant pagrįstam įtarimui dėl galimo V. Putino valdžios ir D. Trumpo 2016 m. rinkimų kampanijos veikėjų bendradarbiavimo siekiant pastarojo pergalės, yra pavojus, kad bet koks bandymas įjungti neoficialius kanalus gali pasirodyti kaip nusikalstamas.  

Tradiciniai diplomatijos kanalai taip pat nepagelbės. Buvęs valstybės sekretorius Rexas Tillersonas taip išvalė užsienio reikalų ministeriją, kad joje mažai beliko patyrusių ekspertų, sugebančių ne tik D. Trumpui patarti, bet ir avarijos atveju kreiptis į atitinkamus Rusijos pareigūnus katastrofai išvengti.       

Kiekvienu atveju D. Trumpas jau parodė, kad jis nelabai vertina Valstybės departamento patarimų, kai ignoravo jo pareigūnų įspėjimus nepripažinti Jeruzalės kaip oficialios Izraelio sostinės.

Vietoj to D. Trumpas tikriausiai atsisuks į savo naujai paskirtą nacionalinio saugumo patarėją Johną Boltoną. Jį dienraštis „New York Times“ apibūdino kaip „karingą, nepermaldaujamą ir išdidžiai netaktišką.

J. Boltonas, George`o Busho vyriausybės „baisusis vaikas“, D. Trumpo asmenyje turi sielos draugą: juk abu praktikuoja litavimo lempos politiką.“

Savo straipsnį žurnale „New Republic“ J. Heeras baigia taip: „Kovingesnė laikysena Rusijos atžvilgiu, ko gero, pateisinama. Tačiau D. Trumpas, V. Putinas ir J. Boltonas nėra sveiko proto valstybininkai.

Ateitis parodys, ar JAV Kongresas, persigrupavęs po vidurio kadencijos rinkimų, galės tarnauti kaip nauja saugumo priemonė vietoj tų, kuriuos D. Trumpo administracija sugriovė.“

Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.