Ar esame pakvaišę dėl istorijos? | KaunoDiena.lt

AR ESAME PAKVAIŠĘ DĖL ISTORIJOS?

Yra toks filmas "Pakvaišę dėl amerikietiško biliardo" (2002) pasakojantis ne tik apie tamsiąją šio žaidimo pusę, bet ir apie žmonių silpnybes, kurias filmo herojai, esant nepalankioms aplikybėms, sugeba įveikti. Verta įdėmiai paklausyti aktoriaus Christopherio Walkeno monologo apie liūtą, kuris įkvėps ne tik esamus, bet ir būsimus lyderius. Tačiau praūžus Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimams tenka klausti, ar esame pakvaišę dėl istorijos kaip minėto filmo herojai dėl biliardo.

Pasakojimą apie liūtą, skambantį filme, pasirinkau neatsitiktinai, nes viešoje erdvėje paskleista Alfredo Bumblausko žinia apie netinkamą istorijos mokymą mokykloje, verčia užduoti papildomą klausimą, kas šioje diskusijoje yra liūtas, o kas – hienos ir šakalai. Atsakymai daugiau negu skaudūs. Nekomentuosiu agresyvios rinkodaros strategijos, kurią pasirinko leidykla pristatydama iškilaus istoriko knygą, tačiau pasidalysiu kai kuriais pastebėjimais.

Pirmą kartą atakuojamas konkretus dalykas ir jo mokymas, o ne egzamino užduotis, kaip buvo įprasta iki šiol kiekvieną pavasarį. Užsimota plačiai ir iš peties. Ar galima daryti prielaidą, kad taip iškasamas griovys tarp istorikų profesionalų ir mokytojų, kurių edukologijos žinios nesiekia net sovietmečio? Problema yra ne mokymo metodai, kuriuos galima keisti, bet švietimo sistemos stabilumas. Vakar buvo kritikuojamas gimtosios kalbos egzaminas, šiandien – istorijos dalykas, rytoj galbūt – kūno kultūra, nes krepšininkai pastaruoju metu vis neparveža medalių iš olimpiadų. Tuomet pasvartykime, ko verta idėja, skelbianti, kad mokytojo profesija iki 2025-ųjų turi tapti prestižinė. Vadinasi, arba idėja suformuluota netinkamai, arba istorijos mokytojai turės šiek tiek paskubėti, kol atliks paskirtus namų darbus apie paveldo panaudojimą mokant istorijos, o jei ne, – turės palūkėti ir prestižo spinduliuose šildytis šiek tiek vėliau. Dramatiškai ironiška yra tai, kad iškilių profesorių Lietuvoje yra ne vienas. Pagalvokime, kas atsitiks, jei jie pradės leisti mokslo populiarinimo knygas jaunimui ir tą proga komentuoti fizikos, matematikos, biologijos ir kitų dalykų mokytojų darbą. Mokytojams apie 2025 m. teks užmiršti. Pripažįstu, kad tobulėjimui ribų nėra ir konstruktyvi kritika tam tikrai pasitarnauja, bet vertinu ir profesinį solidarumą, kurio laisvos rinkos sąlygomis itin pasigendu.

Grįžtu prie klausimo, ar esame pakvaišę dėl istorijos. Atsakymas slypi dabartinės lietuvių kalbos žodyne. Kvaišas – tai žioplas ar kvailas. Kvaišti – kvailėti. Kai kalbame apie pakvaišimą dėl ko nors, vadinasi, turime omenyje sveiko proto praradimą. Kodėl galima daryti prielaidą apie tai, kad prarandame sveiką protą dėl istorijos? Sveiką protą prarandame tada, kai istoriją suvokiame kaip priemonę politiniams ar kitiems įmanomiems tikslams pasiekti arba ieškome labai paprastų, gerai neapgalvotų sprendimo būdų ir taip tolstame nuo pačios mokslo esmės.

Sveiką protą prarandame tada, kai istoriją suvokiame kaip priemonę politiniams ar kitiems įmanomiems tikslams pasiekti arba ieškome labai paprastų, gerai neapgalvotų sprendimo būdų ir taip tolstame nuo pačios mokslo esmės.

Pateiksiu tris pavyzdžius. Pirmas pavyzdys. Svarbius Lietuvos istorijos įvykius suskumbame ginti ir populiarinti tuomet, kai Rytų kaimynas, pasinaudodamas vietiniais šakalais ar hienomis, surengia eilinį propagandinį išpuolį arba artėja iškilių datų minėjimas... Apie atmintinas dienas. Jeigu Lietuvos Respublikos atmintinų dienų įstatyme yra įrašyta, pavyzdžiui, rugsėjo 28-oji – Tuskulėnų aukų atminimo diena, vadinasi, pagal istorinės kultūros sklaidos logiką Kudilių pagrindinės mokyklos istorijos mokytojui ar šio miestelio bendruomenės kultūrinių renginių organizatoriui turi būti aišku, kodėl svarbu kalbėti apie Tuskulėnų aukas. Verta nepamiršti, kad prieš tai reikia paminėti Baltų vienybės dieną, Lietuvos žydų genocido atminimo dieną ir šios dienos rugsėjo mėnesį nėra vienintelės. Tenka pripažinti, kad pagal Lietuvos Respublikos atmintinų dienų įstatymą mes turime žinoti daug daugiau, nei profesorius A.Bumblauskas pageidauja. Dura lex, sed lex – žiaurus įstatymas, bet vis dėlto įstatymas. Ar galima nedrąsiai klausti: gerbiamieji, ar nesame pakvaišę dėl minėjimų? O gal valstybiniu lygiu jokios minėjimo ir pagerbimo strategijos bei taktikos tiesiog nėra? Ir ką tuomet reikia daryti mokytojui, kuris sugeba užduotį tik klausimą – kada? Atsakymo – tada – jau neužtenka, o įvairiausių lygių biurokratai reikalauja paminėti, aptarti ir t.t. Belieka konstatuoti, kad mūsų oficialioji istorinė atmintis yra gana chaotiška ir dvelkianti politiškai korektišku abejingumu. Dėl to mesti akmenį į mokytojus, kurie gina paskutinius vertybių bastionus, yra mažų mažiausiai negarbinga. Ir dar vienas atsargus mokytojo, garbinančio datas, klausimas: ar oficiali istorinė atmintis, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos atmintinų dienų įstatymas, neturėtų derėti su bendrosiomis ugdymo programomis?

Antras pavyzdys. Jeigu su garbių istorikų ir kitų iškilių visuomenės veikėjų pagalba priėmėme Lietuvos Respublikos atmintinų dienų įstatymą ir jį nuolat pildome, vadinasi, mažų mažiausiai turime apie tai informuoti visuomenę, o po to skleisti žinią apie šių atmintinų dienų visas įmanomas prasmes ir ugdyti vertybes. Arba suabejoti įstatymu, kad ir koks žiaurus jis būtų, ir manyti, kad jis yra tik popierinė deklaracija. Jei taip, ką daryti su teisinės valstybės vertybių skiepijimu ir pagarbos įstatymams ugdymu mokykloje? Klausimų daugiau nei atsakymų. Be to, dar nepradėjome kalbėti apie bendrąsias ugdymo programas, kurios yra gardus kąsnelis kritikams. Kažin kur jie buvo maždaug prieš dešimt metų, kai buvo svarstomi dabartinių bendrųjų ugdymo programų projektai. Ir dar vienas atsargus klausimėlis, ar nesame pakvaišę dėl įvairių savo baimių, kad neatsiminsime, nepaminėsime, neišugdysime, o po to nebus ką tikrinti ar kritikuoti. O gal verta žvelgti plačiau ir giliau? Kodėl dėl datų kalimo kaltinami istorijos mokytojai, o ne minėtas įstatymas? Kaip ji įgyvendina Vyriausybė ar vietos savivalda? Ar Lietuvos Respublikos atmintinų dienų įstatymas nesimbolizuoja istorinių datų kalimo naratyvo? Kokia tokio įstatymo prasmė, jei ketiname apsiriboti keturiomis Lietuvos istorijos datomis?

Trečias pavyzdys. Ar istorija gali būti susijusi su intelektualiniais iššūkiais? Gink Dieve, ne. Motyvuoti ar probleminiai klausimai, informacijos šaltinių paieška, atranka ir kritika, interpretacijų įvairovė, – visa tai istorijos mokslo duona, bet tai jokiu būdu negali būti susiję su mokykla ir kasdienybe. Praeityje viskas privalo būti gražu ir paprasta kaip muilo operoje. Blogiukai iki kaulo smegenų yra blogi, o geriukai – geri. Kad ir kokie siužeto vingiai būtų, viskas turi baigtis laimingai. Ir išvis – kam tie serialo veikėjų charakterių atspalviai ir akį rėžiančios detalės? Dėl to ir prisigalvoja visokie edukologai apie aukštesnio lygio mąstymo gebėjimus, svaičioja apie tai, kad žinios turi būti akademiškai išmatuojamos. Košmaras Guobų gatvėje, o netikėtai spanuose atsėlinantis Fredis Kriugeris yra niekai, palyginti su reikalavimu mokėti skaityti vaizdus, o tekstuose mokėti atrasti melą, tendenciją ir nutylėjimą.

Klausimas, atsėlinantis tyliai kaip pelytė, skamba taip: ar nesame pakvaišę dėl noro viską supaprastinti. O gal žmogaus branda yra sugebėjimas įžvelgti skirtingus atspalvius, paslėptas mintis, užkoduotus simbolius? Priešingu atveju galime sunaikinti būsimus Umberto Eco kūrybos gerbėjus, o Quentino Tarantino filmai taps nauja intelektualinio teroro forma.

Kad ir kaip ten būtų, bet liūdina tai, kad šiuolaikinės mokyklos problemų racionaliam sprendimui trukdo ne tik nepastovūs politiniai, bet dar mažiau nuspėjami laisvos rinkos platybėse atsiradę komerciniai vėjai. Sudėtingų istorijos suvokimo problemų negalima išspręsti vienu smūgiu kaip tai daro filmo "Pakvaišę dėl amerikietiško biliardo" pagrindinis herojus.

Rašyti komentarą
Komentarai (3)

Pro šalį ėjau

Nepabuvęs mokytoju, nebūsi geras profesorius. Mūsuose, atrodo, būna kitaip. Tik varguoliai pasmerkiami dirbti mokyklose, ugdyti, kariauti su tinginiais, tėvų įskiepytomis ne-vertybėmis, aiškinti, įžvelgti potencialą, jį kurstyti - ir atlaikyti šiltai sėdinčiųjų ponų kritiką.

Progresas

Be naujų vadovėlių, monografijų, neįmanomas ir naujas, šiuolaikiškas istorijos traktavimas. Baigėsi "Būtovės slėpinių" laikai, nebepakanka primityvių formų.

Vasara

Puikios įžvalgos. Domėjimasis istorija kartais atrodo savitikslis. Įspūdis toks, kad kuo daugiau knygų prileisim, kuo daugiau kalbėsim, tuo automatiškai tapsime labiau išprusę, geriau pažinsime istoriją. NIEKO PANAŠAUS. reikia ir šiuokart ne tik kiekybės siekti, betbpirmiausia kokybės. Leisti vadovėlius - pelninga. Nieko prieš gerb.Bumblauską, čia tik pastebėjimas iš realybės, kurioje tenka matyti besimokančius vaikus. Kad ir kokie mandri būtų vadovėliai, jie automatiškai neperneša informacijos, žinių į vaiko galvytę. Kad būtume išprususi tauta, reikia gerai dėstančių mokytojų ir darbščių vmokinių. O jau paskui ir vadovėlių.

SUSIJUSIOS NAUJIENOS