ATOSTOGAUJANTYS LAVONAI

Šiaip jau pravirkdyti mane nelengva, bet žiūrėdama paskutines 30 filmo "Call Me by Your Name" ("Vadink mane savo vardu") minučių, ašarojau nevaikiškai. Visai nenoriu gadinti jums žiūrėjimo malonumo juostos, kuri, mano kuklia nuomone, tikrai pretenduoja į geriausių metų filmų trejetuką, tad pasakysiu tik tai, kad šis filmas – ne visai tipinė ir labai nebanali meilės istorija. Ją pamatyti verta kone kiekvienam, o ypač tiems, kurie, bijodami nudegti, patys pavagia iš savęs akimirkas, dėl kurių iš esmės gyventi ir verta. Ir jų šiandien nemažai.

"Mes išplėšiame tiek daug savęs, kad išgytume greičiau, negu turėtume, kad bankrutuojame dar iki 30-ies. Ir kaskart, pradėdami su kažkuo nauju, turime vis mažiau ką pasiūlyti. Tačiau nejusti nieko, kad neišgyventum dėl kažko – koks praradimas!" – turbūt taip būtų teisingiausia versti puikiai filmo idėją nusakančius vieno veikėjo žodžius.

Nežinau, kaip viskas vyko mano tėvų ar senelių laikais, bet šiandien noras nieko nejusti, kad neliktum įskaudintas, paliktas ar nuviltas, tarp jaunų žmonių tampa kone epidemija. Jau nieko nebestebina frazėmis "nenoriu rimtų santykių" ar "man sunku prisileisti žmones" dangstomi nuogąstavimai. Šiandien labai madinga būti ciniškam, slysti paviršiumi, greitų susižavėjimų nesėkmes gydyti dar greitesniais atsižavėjimais ir staigiu alternatyvos ieškojimu. Tie žmonės verčiau gyvens kažkieno kito gyvenimą, negu surizikuos būti laimingi. Ir man labai dėl to apmaudu.

Nes kuo ilgiau gyveni, tuo geriau suvoki, kaip reta ir neįkainojama yra sutikti savo žmogų. Tą, prie kurio būdamas supranti, kad būtent jis ar ji yra tavo medus, o visi, kelyje pasipainioję anksčiau, tebuvo blankus sacharinas. Dar rečiau pasitaiko, kad būdamas šalia tavęs, ir jis jaučiasi lygiai taip pat. Gaila, bet labai dažnai nutinka, kad su savuoju medumi dėl vienų ar kitų aplinkybių prasilenki laike ir erdvėje (už šį taiklų apibūdinimą, ištartą mūsų interviu metu, be galo dėkinga esu rašytojai Ugnei Barauskaitei). Tada skauda. Stipriai. Ir neretai kyla noras daugiau prie to karšto lygintuvo savo siela neprisiliesti. Pasirinkti patogų kelią, būti su tuo, kuris, kaip anglakalbiai sako, good on paper, turėti komfortišką asmeninį gyvenimą ir per daug nesukti galvos. Niekada emociškai nebepastatyti savęs viso ant to vieno langelio, kad neprasilošum.

Šiandien labai madinga būti ciniškam, slysti paviršiumi, greitų susižavėjimų nesėkmes gydyti dar greitesniais atsižavėjimais ir staigiu alternatyvos ieškojimu.

Bet, žinote, kai su šitokį pažadą sau davusiaisiais įsikalbi atviriau, kone kaskart ateina laikas, kai iš jų lūpų ar bent jau žvilgsnio išgirsti: "Kaip norėčiau žinoti, kas būtų buvę, jei būčiau pasielgusi kitaip", "Kaip norėčiau turėti tą, su kuria gera būtų ne tik miegoti, bet ir nubusti", "Kaip norėčiau turėti drąsos". Tai yra nelaimėliai, kurie, kaip tame sename anekdote, slapta svajoja apie milijoną, tačiau nė loterijos bilieto nepasivargina įsigyti. Kurie numano egzistuojant kažką daugiau, tačiau pernelyg baisu ištiesti ranką ir tai pačiupinėti – kad negautų per nagus.

Bet kokiu atveju, net jei mėnesius ar metus kasryt nubundi su ašaromis, net jei ilgą laiką tau fiziškai skauda dėl tarsi buku peiliu lauk iškabintos širdies, jei ilgiesi akimirkų, nors ir suvoki, kad jos jau niekada nebepasikartos, o pats vaikštai tarsi savo paties šešėlis, tai praeina. Ir tuomet lieka tiesiog jauki šilta šypsena, prisiminus momentus, kai net ir dienomis buvai apsuptas nesibaigiančio meteorų lietaus. Dėkingumas. Sau. Jam. Jai. Likimui. Ir be proto gaila tų, kurie nepamato žvaigždžių, nes bijo pakelti galvą. Tiesiog yra dalykų, apie kuriuos neverta mąstyti tik pragmatiškai. Nes juose yra daug daugiau negu šalta logika, negu "verta" ir "neverta", "apsimoka" ir "neapsimoka". Erichas Maria Remarque'as žmogų be meilės yra prilyginęs atostogaujančiam lavonui. Labai linkiu savęs neapvogti ir juo netapti.