BEIEŠKANT VAIZDUOTĖS PRASMĖS

Vienoje interneto svetainių aptikau teiginį: "Vaizduotė – tikrovę pertvarkančio atspindėjimo procesas." Iki šiol maniau, kad vaizduotė yra paslaptingas žaidimų laukas, kurį kontroliuoju aš, o po Kauno fotografijos galerijoje vykusios filosofo, rašytojo, vertėjo Kristupo Saboliaus paskaitos "Ką mato vaizduotės akis?" bandau susivokti, jog tame žaidimų lauke vis dėlto esu kruopščiai kuriamas charakteris.

"Vaizduotė yra intelektui lygus žinių šaltinis. Skirtumas tik tas, kad vaizduotės gebėjimų negalime išmatuoti. Vaizduotė – pasaulio, kuris yra aplink mus, ir pasaulio, kuris yra mūsų viduje, santykis. Jis neapčiuopiamas, tačiau paradoksalu, kad vaizdiniai, kurie susidaro mūsų sąmonėje, turi savo architektūrą ir geometriją", – teigia filosofas.

Iškyla vaizduotės ir įsivaizduojamybės santykio klausimas ir kur tarp šių dviejų dėmenų yra tikrovė. K.Sabolius šiuos tris dėmenis dėlioja tokia seka: vaizduotė – tikrovė – įsivaizduojamybė. "Įsivaizduojamybė yra kalba, o vaizduotė – mūsų unikali šneka", – paaiškina filosofas. Remiantis šiuo teiginiu, suvokiame, kad įsivaizduojamybė lemia mūsų vaizduotę, tad įtikėjimas, kad kiekvieno mūsų vaizduotė yra unikali, sumenksta.

"Įsivaizduokime vyrą ir moterį, stovinčius laivo priekyje. Vyras tvirtai apglėbęs moterį per liemenį ir jie abu žvelgia į tolstantį horizontą. Ką regite?" – klausia K.Sabolius. Tikriausiai ne vienam prieš akis iškyla garsusis kadras iš filmo "Titanikas". Kodėl? Įsivaizduojamybė esanti tam tikra galios forma, todėl mūsų sąmonėje yra įsitvirtinusios klišės, stereotipai. Tai, anot filosofo, – mentalinės žmonių kontrolės forma. Tokia paveiki ji yra dėl to, kad tarp vaizduotės ir tikrovės nėra drastiško skirtumo, nes mes negalime priimti tikrovės grynuoju jos pavidalu. Vis kažką įsivaizduojame apie ją, o tikrasis vaizdas žmogui nėra prieinamas. Pasiekiamas yra tik santykis su tikrove, kurį nulemia įsivaizduojamybė.

Šią mintį iliustruojantis Renesanso dailės atradimas – perspektyva. Būtent ji nulemia požiūrį į tikrovę, nes, naudodamiesi perspektyvos taisyklėmis, galime geometriškai atkartoti tikrovę. Anot K.Saboliaus, perspektyvos išradimas – neklystantis reprezentacinis metodas, kuriuo pasitikime (tačiau tai tik vienas rakursas, iš kurio galime tyrinėti įsivaizduojamybę). Čia labai svarbus yra pats stebėtojas ir jo būsena. Ne veltui anuomet, kai dailininkai piešdavo aplinkoje esančius objektus, buvo naudojamas specialus prietaisas – žvilgsnio stabilizatorius, užrakinantis stebėtojo būseną. Tai leisdavo dailininkui matyti tai, ką reikia matyti, kadangi, keičiantis žiūros taškui, kinta regimas vaizdas, dėl to keičiasi ir jo suvokimas.

Dėl šios priežasties stebėtojo pasyvumas tampa itin svarbus, kadangi mus supanti fiktyvi produkcija (kinas, vaizdo klipai, reklamos, internetas ir pan.) apriboja kūrybiškumą ir mes pasyviai sugeriame mums siūlomus vaizdus.

Tai, kokiu rakursu žvelgiame į objektus, galima vadinti mūsų veikimo būdu – technika, kuri apibrėžia vaizduotės veikimą. Dėl šios priežasties stebėtojo pasyvumas tampa itin svarbus, kadangi mus supanti fiktyvi produkcija (kinas, vaizdo klipai, reklamos, internetas ir pan.) apriboja kūrybiškumą ir mes pasyviai sugeriame mums siūlomus vaizdus. "Čia originalo ir kopijos apibrėžimai apsikeičia vietomis: mes pradedame kopijuoti vaizduotėje įsitvirtinusias schemas, kurias įteigė kino filmai, virtualios socialinės platformos ir pan. Mūsų vaizduotė yra užvaldoma – ištinka kūrybiškumo krizė", – pastebi filosofas. Įvairios meno formos, anot jo, yra praradusios savo apibrėžtis, kadangi bet kuris objektas kasdienybėje yra paliestas kūrybinių industrijų (pvz., dizainerių), todėl viskas yra apgaubta kūrybinio įsivaizdavimo, o tai paralyžiuoja individualų kūrybiškumą, nes už mus viskas buvo įsivaizduota. Kyla klausimas: ką naujo galime įsivaizduoti ir apskritai kokia yra vaizduotės prasmė?

"Todėl šiuolaikiniai menininkai ieško būdų pasiūlyti pradinę logiką, kuri dar nėra apibrėžta, taip sudrebindami archeologinį paveldą (kuris yra paremtas ideologija, įtvirtinančia fantastinius naratyvus), ir suteikti erdvę vaizduotės išsilaisvinimui, atsisakant vienos įsivaizdavimo formos. Kūriniuose perteikiami simboliai neturi apibrėžtos formos ir gali prisijungti kitas (čia atsiranda vieta utopinei vaizduotei, kuri sąveikauja su prasmėmis, sukurtomis apie ateitį). Tai fikcija, kuri pasižymi logika ir kuria prasmes, kurių negalime nuspėti", – aiškina K.Sabolius. Formuojama emancipacinė vaizduotė suardo archeologinės vaizduotės pastatus ir leidžia viską kurti ant jos griuvėsių – pradėti iš naujo.