BLOGIAU UŽ KVAILĮ – TIK INICIATYVUS KVAILYS

Ši tezė, įsisavinta būtinosios karinės tarnybos sovietų kariuomenėje metu, atgyja visu gražumu stebint pastarųjų dienų įvykius Kaune, pritaikant naują vaikų teisių apsaugos įstatymą praktiškai.

Pats įstatymas gal ir nėra labai blogas, bet jo vykdymas tikrai kelia labai daug abejonių ir ne tik man.

Iš tikrųjų jis padalijo Lietuvą į dvi dalis kaip ir tada prieš šešerius metus Garliavoje vykę įvykiai, kai ankstyvą ketvirtadienio rytą didelės policijos pajėgos sugužėjo į Klonio gatvę Garliavoje paimti mažos mergaitės iš globėjos teisėjos Neringos Venckienės tėvų namų ir išvežti motinai Laimutei Stankūnaitei. Policija tikino, kad mergaitė motinai perduota sklandžiai, ir vaikas nenukentėjo, o Garliavoje budėjusių žmonių pasipriešinimas buvo numalšintas, tačiau protestai dar ilgai tęsėsi ir prie Prezidentūros, ir daugelyje kitų vietų, skaldydami visuomenę.

Dabar atrodo, kad vėl skylame į dvi dalis ir greičiausiai teisus Seimo narys Naglis Puteikis, sakydamas, kad jei jis kartu su kitu Seimo nariu Mindaugu Puidoku nebūtų pasirūpinęs vaiko atidavimu šeimai, tada būtų prasidėjusi Kaune dešimt kartų "padauginta Garliava".

Tai iš tiesų yra tik įrankis ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kaip juo naudosimės.

Pagal įstatymą, viskas numatyta gal ir gerai: jei šeima pripažįsta sunkumus, priima pagalbą, sutinka bendradarbiauti, o vaiko sveikatai ar gyvybei nėra realios grėsmės, gali būti nustatomas žemesnis, pirmasis grėsmės lygis. Tada vaikas nėra paimamas iš šeimos. Vaiko teisių apsaugos tarnybos duomenimis, nuo įstatymo įsigaliojimo tokių atvejų buvo per 4 tūkst., tačiau per tą patį laikotarpį apie 1 tūkst. vaikų atimta iš tėvų, o tai kelia rimtų abejonių dėl jo taikymo.

Taigi, viena pusė mano, kad šis modelis, iš esmės, yra įteisintas valstybinis šeimų terorizavimo ir vaikų grobimo įrankis, o kita pusė mano, kad tik tokį įrankį pasitelkus galima išvengti tokių katastrofų, kaip mažojo Matuko žūtis.

Tiesa, mano manymu, yra ta, kad tai iš tiesų yra tik įrankis ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kaip juo naudosimės. Ar pritaikysime pertekliniam vaikų atplėšimui nuo gimtos šeimos, ar tik tam, kad apsaugotume nuo realaus smurto, nes įstatymo vykdytojui neįmanoma aprašyti, kaip elgtis kiekvienu konkrečiu atveju – be instrukcijų dar yra padorumo ir sveiko proto diskrecijos.

Taip pat manau, kad mes neturėtume dalytis į dvi skirtingas teisiųjų ir neteisiųjų stovyklas, o pabandyti suprasti smurto šaknis. Ir kai kurių tėvų prieš vaikus, ir kai kurių pareigūnų prieš vaikus panaudojamo smurto piktnaudžiaujant savo įgaliojimais, nesugebėsime išgyvendinti iš mūsų visuomenės, jei nesuprasime, iš kur ir kodėl jis kyla.

Šiandieną jau akivaizdu, kad tai ne atskirų šeimų, o mūsų visos visuomenės problema – susiskaidžiusios, piktos, dėl savo bėdų linkusios kaltinti ką nori, bet tik ne save.

Manau, jei mes būsime pakantūs ir tolerantiški vieni kitiems, jei pagalba artimui vėl taps mūsų gyvenimo norma, tada nereikės kurti įstatymų, draudžiančių smurtą prieš vaikus šeimoje, ir nereikės įstatymų, leidžiančių atimti vaikus iš jų tėvų.