BŪTIS – LYG TELEFONO KOPIJA

Praėjusią savaitę įvyko tragedija, lėmusi atominį sąmyšį šalyje: dingo socialiniai tinklai „Facebook“, „Messenger“ ir „Instagram“. Kuriam laikui.

Laikinai visi tapo nelaimėliais, gyvenimas nebeteko visuotinio gėrio, potencijų ir turinio. Viskas, amen. Kaip dabar sužinoti, keliais patiktukais feisbuko fauna įvertino tavo pusryčių foto? Juk lėkštėje buvo veganizmo ideologijos kompozicija, ornamentuota rytietišku padažu. Po šios gastronominės puošmenos atvaizdu – postas sekėjams: „Pusrytėlis – niam niam niam!“ Bet, pradingus tinklams, feisbuko giminės šito kasdienybės inkliuzo nepamatė. Moderniosios netektys!

Net per vietinį radiją kažkoks vedėjas uždejavo: „Dingo soc. tinklai – neatėjo nė viena žinutė.“ Žmogus pasijuto toks neautentiškas, jog savo dejone paterliojo ir taip ne itin ekologišką FM eterį.

Be „aifoninės“ būties dublikatų gyvenimas išsikvepia ir nebetenka vertės. Mat virtuali smegenų tarša dabar yra būtinybė. Kaip grafitinė kiaulė ant sienos.

Variacija Nr. 1. Sustoja mašinos prie šviesoforo, o vairuotojai iš karto įsikniaubia į savo išmaniąsias maldaknyges – ką kas vėl prirašė apie gerb. V. Dolbačiovos ištuoktuves? Gal metas „palaikinti“ dar vieną plastikinį žvygtelėjimą – juk svetimo skausmo nebūna.

Variacija Nr. 2. Po atsitiktinių santykių sandėliuke užklumpa negalavimai – ne, ne pas gydytoją būtina skubėti, o nerti į feisbuką, nes ten tikroji išminties versmė pateikia pačias veiksmingiausias priemones užkardyti skrydį į Venerą.

Variacija Nr. 3. Ateina pora į kavinę, sėdasi prie stalo ir pirmiausia ieško ne meniu, o telefono. Smagu intymiai leisti laiką, kiekvienam knaisiojantis po savo paskyrą. Žmonės taip lipdo bendrą laimę – susišlieja virtualiais jausmais ir emocijomis.

Postvariacija: kažkada A. Kaušpėdas dainavo apie atriedančius ir atidundančius zombius. Štai jie jau ir čia. Tik kas galėjo pagalvoti, kad tai – mes patys?

P. S. Ar „Mamutų medžioklė“ tikrai verta iškylos į k/t?