CONANAS BARBARAS PAGAL K. MARXĄ

Šiemet, kaip ir kiekvienos vasaros pabaigoje, minime ypatingą datą – 1939 m. rugpjūčio 23-iąją, Molotovo–Ribentropo pakto pasirašymo datą, kuri ne tik žymi Antrojo pasaulinio karo pradžią, bet ir verčia suabejoti, ar iš tiesų nacizmas yra kraštutinė dešinioji ideologija.

Ar ji apskritai dešinioji? O gal tarp Trečiojo reicho ir SSRS yra daugiau bendro, nei galima įsivaizduoti? Siekiant atsakyti į šiuos klausimus, būtinas detalus skrodimas.

Pradėkime nuo pavadinimo. Nesutrumpintas nacių partijos pavadinimas – Nacionalsocialistų vokiečių darbininkų partija (vok. Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei). Kokia gali būti partija, kurios pavadinime yra žodžiai "socialistų" ir "darbininkų"? Ji gali būti tik socialistinė, t. y. kairioji – agituojanti už tariamai teisingą, suplanuotą ir išankstinį gėrybių paskirstymą tarp visuomenės narių.

Žmonės yra susikoncentravę į nacizmo nusikaltimus bei jų šaknis ir neretai užmiršta, jog kiekviena politinė ideologija pirmiausia remiasi ekonomika.

Kiekviena ideologija visų pirma atsispiria nuo materialinių gėrybių pagrindo. Svarbiausias klausimas, ar ideologija ir jai atstovaujantys politikai yra už privačią nuosavybę (politinė dešinė) ar prieš (politinė kairė)?

Iš to kyla klausimai: "Žmogus pats turi ją užsidirbti, ar ją jam turi kas nors duoti? Prekių pasirinkimas turi būti platus, ar jų reikia pagaminti ir parduoti bei išdalyti tik tiek, kiek kažkieno įsitikinimu būtina? Kainos turi būti paliktos savireguliacijai, ar turi būti griežtai kontroliuojamos? Kokiais kriterijais remiantis bus dalijamos gėrybės? Kurie visuomenės nariai jų nusipelnys labiau nei kiti? Ir kas bus tas teisingumo etalonas, kuris kontroliuos kainas ir nuspręs, kurių prekių reikia bei kaip ir kam jos turi būti išdalijamos? Vienas stiprus vadas? O gal partija?"

Kad nacizmas yra labiau artimas komunizmui nei laisvosios rinkos ekonomikai, pastebėjo dar ekonomistai ir ekonomikos filosofai, klasikinio liberalizmo atstovai Ludwigas von Mises (1881–1973) ir jo mokinys Friedrichas Hayekas (1899–1992).

L. von Mises atkreipė dėmesį, jog nors Trečiajame reiche formaliai ir išliko privačios nuosavybės teisė, de facto viskas ekonomikoje buvo griežtai gniaužiama valstybės ir nacių partijos rankose.

Būtent valdžia Vokietijoje de facto buvo viso ko šeimininkė, kur vyriausybė bei partija sprendė, kam suteikti įgaliojimus, kas, kiek, iš ko ir kokiais būdais turi būti pagaminta. Taip pat valstybė nustatydavo ir griežtai kontroliuodavo kainas, atlygį, pelną, dividendus ir t. t. Iš to galima daryti prielaidą, jog nacionalsocializmo, kaip ir kitų komunizmo-socializmo atšakų, siekiamybė yra "bendroji gerovė", žengianti aukščiau privačios.

Laisvosios rinkos ir demokratijos santvarkose bendruomeniškumas ir bendroji gerovė yra vaisiai ir pasekmės – žmogus kyla, auga, tobulėja ir galų gale galbūt atiduoda dalį savo įdirbio bendruomenei įvairiais būdais, kad ir daug sąžiningai dirbdamas ir mokėdamas mokesčius. Visos šios pastangos suauga į bendrą mozaiką, kurią regime JAV, Europoje (ypač Skandinavijoje), Japonijoje, Australijoje.

Socialistinėse diktatūrose tariamas bendruomeniškumas yra pats tikslas, o žmogus yra tik priemonė šiam tikslui pasiekti. Jis, kaip ir jo nuosavybė, iš esmės patys tėra bendruomenės ir valstybės nuosavybė.

Individualumas ir asmeninė tapatybė tiek teoriškai, tiek praktiškai kelia grėsmę "bendrajam gėriui", todėl tapatybės praradimas ir ištrynimas – neišvengiamas. Kitaip tariant, socialistinės diktatūros siekia žmonių visuomenėje įgyvendinti vabzdžių (skruzdžių, širšių ir kitų) pasaulyje regimas santvarkas.

Galutinis rezultatas – daugybė bespalvių ir vienodų, bet vieningai save, kaip spiečiaus dalį, suvokiančių būtybių. Šios būtybės teoriškai turėtų būti sveikesnės, moralesnės ir kitokiais būdais pranašesnės už "kapitalizmo" atstovus.

Puikiai žinoma, jog sovietai atvirai siekė sukurti "naująjį žmogų", tačiau dažnai pamirštama, jog būtent to siekė ir naciai. Užkliuvus už žodžio "natio", yra daroma klaidinga išvada, jog nacizmas, kaip ir konservatyvus nacionalizmas, siekia visapusiško savos kultūros bei tapatybės išsaugojimo, izoliacijos ir apsaugos nuo "svetimų" įtakų.

Nacizmas siekė visai ne to. Nacizmas siekė atkurti "legendinę" indoeuropiečių rūšį, vadinamuosius arijus – šviesiaplaukius, mėlynakius, fiziškai stiprius ir sveikus naujojo pasaulio žmones, primenančius Arnoldo Schwarzeneggerio (1947) vaidinamą veikėją iš filmo "Konanas Barbaras" ("Conan the Barbarian", 1982). Pasak nacizmo ideologų, vienos nacijos turi savyje daugiau arijų genų ir savybių, o kitos – mažiau.

Štai germanai jų turi, bet ne tiek daug, kiek skandinavai. Tarkime, švedai, pasak nacizmo apologetų, kur kas arčiau arijų idealų nei vokiečiai, todėl turi būti skatinama atranka. Turi būti kryžminami turintieji daugiau šių bruožų ir šalinami turintys jų mažiau, taip pat turi būti eliminuoti ar kitaip izoliuoti visi galintys pakenkti šios rasės kokybei (pavyzdžiui, epileptikai).

Semitai šioje teorijoje užima ypatingą vietą. Pasak nacizmo teoretikų, žydai sąmoningai ar nesąmoningai trukdo šiam natūraliam virsmui, todėl juos būtina eliminuoti. O skirtingai nei holokaustas, vadinamasis slavų genocidas, buvo kitokio proceso dalis, slavai turėjo būti adaptuoti žemiausios kastos vergų rasės vaidmeniui, kuri tarnaus aukštesniosioms, visų pirmą – arijams. Pastarųjų atsiradimas yra galutinis ir biologiškai natūralus "tautų lenktynių" (tos pačios klasių kovos) tikslas, kuris įgyvendins galutinę šviesiąją socialistinio teisingumo viziją.

Beje, Karlas Marxas (1818–1883) pirmasis panaudojo holokausto, kaip konkrečių "atsilikusių" etninių grupių (pvz.. serbų, Škotijos kalniečių) sunaikinimo, šviesaus socialistinio rytojaus labui, terminą.

Iš esmės galima reziumuoti, jog nacionalsocializmas yra tas pats marksizmas, sukergtas su Charleso Darwino (1809–1882) evoliucijos teorijomis. Kitaip tariant, marksizmas, paremtas biologija, o ne sociologija.