EMIGRAVĘ Į SAVO MELĄ

Ši E.Hemingway’aus romano pavadinimo verta frazė – interneto klasika. Ir ji itin taikliai atspindi lietuviškojo sociumo dalį, kurią žinomas mimas ir žurnalistas A.V. pavadino tiesiog sovietiniais papuasais (malajų kalba – "garbanoti žmonės", bet buvęs socdemas galvoje veikiausiai turėjo ne tai).

Šita mūsų vidinė emigracija savęsp įvyko dar sovietmečiu, kai visuomenė buvo tarsi konspiracinis šnipo lagaminas – dvigubu ar net trigubu dugnu. Tada melavo visi visiems: politbiuro nariai – nomenklatūrininkams, šie – gamybininkams, vyrai melavo žmonoms, vaikai – tėvams ir atvirkščiai. Melavo mokykloje, darželyje, spaudoje ir net ligoninėje ligoniui apie jo sveikatos būklę. Motyvas "humaniškas" ir visais atvejais tas pats – tiesa buvo pernelyg baisi.

Ši melo būsena buvo tokia įprasta, kad realybė tapo melu, o melas – realybe. Todėl nenuostabu, jog atgavus nepriklausomybę tai niekur nedingo, nes emigracija į savo pačių melą tapo mūsų savastimi.

Šiandien vėl taršyti Seimo melagius būtų net nebeskanu. Pripratome prie to per ketvirtį amžiaus ir, nors nebetikime, kad "į politinį olimpą jie braunasi tik tam, kad padėtų žmonėms", vis tiek balsuojame už tuos pačius vėliau brangiai mums kainuojančius suktavirvius.

Bet kalba ne apie tai. Po uždaužyto vaiko laidotuvių gręžiamės į valdišką algą imančius vaiko teisių sergėtojus. Kurgi jūs vėl buvote, mielieji? Net nebeklausiame, kur buvote, kai dar vienas toks išsigimėlis iki komos būsenos "pamylėjo" dvimetę podukrą? Kur buvote, kai kone metus kaimynė šaukė pagalbos, kad tėvas su savo dukra gyvena kaip su žmona? Ir užpakalius pajudinote tik tada, kai mergaitė pagimdė kraujomaišos vaisių. Kur esate dabar, kai lyg vulkanas veržiasi dar vienas pedofilijos skandalas?

Galite neatsakyti. Žinome tą melų dainelę. Nedirbate, o isteriškai mojuodami nepilnamečių teisėmis tik begėdiškai meluojate, kad jums rūpi skriaudžiami vaikai. Emigravote per toli į savo melą, net toliau nei tie iš Seimo.