FEISBUKINIS TEISINGUMAS

Konstitucijoje iki šiol vis dar parašyta, kad Lietuvoje teisingumą vykdo teismai. Tačiau, regis, šiandien dauguma tai kažkodėl pamiršo, ir susidariusi situacija ėmė priminti vienos sovietmečiu siautėjusios vagių gaujos kriminalinį palikimą.

Tie vagys plėšdavo sandėliukus, vogdavo kompotus, o ant "slovikų", kurių nebepajėgė išnešti, pridergdavo ir ant sienos parašydavo: "Fantomas". Matyt, tie degeneratai vis nueidavo į kino teatrą, nes buvo toks filmas su Louisu de Funèsu.

Dabar vyksta panašus procesas, tik dergiama ne sandėliukuose, o feisbuko sąvartyne, pažymint idiotišku ženklu "#MeToo". Suprask, reikalą turime su seksualiniu priekabiavimu.

Neaišku, kaltas žmogus ar nekaltas, yra realių įrodymų ar jų visai nėra, kerštas tai ar ne – "#MeToo", ir viskas. Jokių konkrečių įrodymų, jokių patikimų faktų, jokių liudytojų, tik viešo skausmo upeliai, raibuliuojantys visais pilkais atspalviais, labai jau panašiais į blevyzgas: "Prieš 10 metų klausinėjo apie klitorio ilgį", "Kažką įgrūdo į saują", "Pažįstu tą b...", "O mane pavadino vafliu!"

Feisbukiniai ekspertai iškart nustato kaltę: "Nu, bliamba, čia tai jau tikrai "#MeToo", aiškiai matosi"...

Tai bent teisinė argumentacija! Diskusijos šia tema interneto profiliuose virto primityviais "troikų" teismo posėdžiais: parodo pirštu į teisiamąjį, pavartoję negatyvių epitetų pasmerkia ir nuteisia. Tarsi Stalino laikais.

Šio namudinio teisingumo įsivyravimas siaubo įvarė net prokurorams, nes, išsigandę, kad nuo šiol Temidė persikrausto gyventi į feisbuką, o gal ir matydami masinį Baudžiamojo kodekso 154 straipsnio pažeidinėjimą, patys pradėjo tyrimą dėl galimo priekabiavimo.

Galbūt pagaliau išsiaiškins, kiek ten tos realios tiesos, kiek noro suvesti sąskaitas, o kiek siekių tiesiog smagiai pikiruoti virtualioje tuštybės mugėje ir pagarsėti.