Artėja mūsų sostinės gimimo diena – tai sausio 25-oji. Šia data prieš 695-erius metus pažymėtas valdovo Gedimino laiškas, pirmą kartą įvardijant Vilnių Lietuvos sostine.

O šiandien kviečiu prisiminti  žmogų, kuris 1856 m. parašė ir išleido pirmąjį vadovą po Vilnių. Juolab, kad tik prieš porą dienų, sausio 21-ąją sukako lygiai 200 metų nuo jo gimimo. Tai Adomas Honoris Kirkoras – literatas, leidėjas, vienas pirmųjų archeologiškai tyrinėjęs mūsų tautos praeitį. Jo veikla stebina daugybe kultūrinių ir švietėjiškų sumanymų, kuriuos įgyvendinti buvo nepaprastai sunku carinių posukiliminių represijų prispaustame krašte. O ir visuomenės požiūris į šio žmogaus pastangas buvo labai nevienareikšmiškas...

Atrodytų, iš istorijos perspektyvos lengviau įvertinti tikruosius nuopelnus tautai ar padarytą jai žalą; tačiau  ne – dažniausiai kartojamos to meto emocijomis nuspalvintos nuomonės. O tyrinėtojų pateikiamos išlygos – tokios atsainios arba atsargios... Gal todėl, kad gūdžiuoju sovietmečiu susidurta su ta pačia kūrybinės veiklos, meninės ar mokslinės, vertinimo dilema. Ar tai buvo kolaboravimas, ar tautos gyvasties palaikymas? Ir kur eina skiriančioji riba? Žinia, ji eina per kūrėjo sąžinę, per savosios misijos šiame pasaulyje suvokimą...

Tad peržvelkime A. H. Kirkoro (1818-1886) gyvenimo ir veiklos faktus. Jis gimė   Mogiliovo gubernijos Slivino dvare; iš gimtosios vietovės pavadinimo ir jo literatūrinis slapyvardis – Janas iš Slivino. Bajorai Kirkorai – sena  giminė, žinoma nuo Jogailaičių laikų, tačiau turtais jau nebeblizgėjo.

Adomas mokėsi Mogiliovo gimnazijoje, ten baigęs tris klases, 1834 m. rudenį buvo perkeltas į Vilniaus 2-ąją gimnaziją. Slopios ir liūdnos nuotaikos tuomet vyravo sostinės visuomenėje – žmonės gyveno lapkričio sukilimo pralaimėjimo skausmu. Baigęs gimnaziją, 1838 m. A. H. Kirkoras įsidarbino Vilniaus iždo rūmuose, o nuo 1849 m. ėjo kanceliarijos viršininko pareigas Vilniaus gubernijos Statistikos komitete.

Jam priklausė ir šio komiteto leidžiamo informacinio metraščio „Памятная книжка Виленской губернии“ redagavimas. Tame leidinyje buvo skelbiami ne tik valdžios potvarkiai, bet ir žinios iš Lietuvos istorijos, krašto etnografiniai duomenys. Įdomu, kad viename numerių A. H. Kirkoras įdėjo ir kelias lietuvių liaudies dainas, kai kurių papročių bei legendų aprašymus.

Kai 1855 m. balandžio 29 d. Vilniaus šviesuoliams pavyko įkurti Laikinąją  archeologijos komisiją bei jos Senienų muziejų, A. H. Kirkoras ėmėsi vadovauti Istorijos ir archeologijos skyriui. Jo rūpesčiu buvo sudarytas ir 1858 m. išleistas eksponatų katalogas.

Komisijos narių posėdžiai, vadovaujant  direktoriui Eustachijui Tiškevičiui, vykdavo kiekvieno mėnesio 11 dieną. Ši veikla kiek palaikė po universiteto uždarymo varganą mokslo ir kultūros būvį krašte. Vasaromis A. H. Kirkoras imdavosi archeologinių darbų: kasinėjo Bražuolės piliakalnį, pilkapius Varėnos, Švenčionių ir kitose apylinkėse. Savo tyrimų rezultatus jis išdrįso skelbti ne tik vietos spaudoje, bet taip pat Peterburgo, Maskvos ir Lenkijos žurnaluose. Šios publikacijos pagarsino A. H. Kirkoro vardą mokslo sferose; jis buvo išrinktas Rusijos imperatoriškosios archeologijos draugijos nariu korespondentu, Rusijos geografijos draugijos tikruoju nariu, Peterburgo viešosios bibliotekos garbės korespondentu.

Tačiau ypatingai daug pastangų A. H. Kirkoro dėta norint įsteigti periodinį kultūros ir istorijos leidinį lenkų kalba. Tačiau arba negaudavo cenzūros komiteto leidimo, arba jo leisti almanachai būdavo uždaromi, išaiškėjus jų medžiagose patriotiniams motyvams. Bet 1856 m. jam pavyko publikuoti minėtąjį vadovą, įvardytą „Pasivaikščiojimais po Vilnių ir jo apylinkes“.

Autorius čia aprašė Vilniaus geografinę padėtį, jo praeitį ir garsias asmenybes, jų memorialines vietas, tekstą suskirstydamas į 18 skyrių. A. H. Kirkoro knyga yra išskirtinė savo požiūriu į miestą, nuspalvinta patriotizmu ir meile. Tai kartu ir amžininko liudijimai, ir istoriko studija. Net nelabai svarbu, kad kai kuriuos autoriaus teiginius vėlesni istorikų tyrinėjimai pakoregavo.

Rašydamas „Pasivaikščiojimus“ A. H. Kirkoras turėjo galimybę pasinaudoti daugeliu dokumentų, kurie vėliau pražuvo XX a. įvykių verpetuose; tad čia užfiksuoti faktai  yra svarbūs kaip miesto istorijos šaltiniai. Pavyzdžiui, vadove plačiai aprašyta Senienų muziejaus steigimo  istorija, senojo universiteto kabinetai, juose sukauptos kultūros vertybės. Leidinyje daug medžiagos apie Vilniaus žmones, čia palikusius savo veiklos pėdsakus. Labai neįprasta ir originali knygos forma – pasivaikščiojimai, pakylant ant vienos ar kitos aukštumėlės, pasigrožint urbanistikos jungtimi su gamta. Vėlesnių laikų vadovuose, kurių buvo išleista tikrai nemažai, to nebėra. Ir aišku, kodėl – pramonės plėtra atskyrė miestą nuo supančios gamtos gamybiniais priemiesčiais, sandėliais, geležinkelio mazgais. Nebeliko tos organiškos jungties tarp miesto ir užmiesčio.

Autoriaus mintys apie miesto ir kraštovaizdžio dermę labai aktualios ir šiandien. Jo pasakojimuose daug netikėtų palyginimų, subtilaus romantiško jausmingumo, tad knygelę tiesiog malonu skaityti.  Vadovą visuomenė įvertino labai palankiai, po kelerių metų knygą teko išleisti pakartotinai. Mūsų laikais ji du kartus išleista ir lietuvių kalba. Vėliau, 1862 m. A. H. Kirkoras išleido dar vieną knygą lenkų kalba apie Vilnių, kurią jau pats pavadino „Vadovu“ su paantrašte „Vilnius ir geležinkeliai iš Vilniaus į Dinaburgą ir Rygą bei iki sienos, į Kauną ir Varšuvą“.

Kitaip nutiko su A. H. Kirkoro rengtu rusišku Vilniaus albumu. Mat tas prašmatnus leidinys buvo skirtas padovanoti neseniai pradėjusiam valdyti carui Aleksandrui II, jo vizito į Vilnių 1858 m. rugsėjo 6 d. proga. Į albumą, kurio atspausta apie pusantro šimto egzempliorių, įdėti ir du A. H. Kirkoro straipsniai – „Vilniaus miesto istorijos ir statistikos bruožai“ ir trumpesnis „Pasivaikščiojimų po Vilnių“ variantas. Tokiu caro priėmimu pasipiktino dalis vietinės visuomenės, o ypač politiniai emigrantai, buvę sukilėliai.

Albumo rengėjai buvo apkaltinti pataikavimu carui, tėvynės išdavyste. O juk Vilniaus šviesuoliai su naujuoju valdovu siejo viltis gauti lengvatų kultūriniam gyvenimui, svajota net apie universiteto atgaivinimą... Sklido žinia ir apie greit įvyksiantį  baudžiavos panaikinimą. Negana to albumo istorijos, A. H. Kirkorui priekaištauta ir dėl jo redaguojamo, rusų ir lenkų kalbomis leidžiamo oficialaus laikraščio „Vilniaus kurjeris“ prielankumo rusų valdžiai.  Tokie jo veiklos vertimai literatą labai skaudino, apkartino jo gyvenimą Vilniuje.

O štai aiškus A. H. Kirkoro nuopelnas lietuvybei. 1859 m. įsigiję iš T. Gliuksbergo visai apleistą spaustuvę, sutvarkęs ją ir steigęs kartu su Mikalojumi Akelaičiu leidybos fondą, išspausdino penkias lietuviškas knygeles iš sumanytos serijos „Liaudies knygynėlis“. Tos knygelės – tai  lietuviškas ir žemaitiškas elementoriai, maldynėlis,  M. Akelaičio didaktinė apysaka „Kvestorius, po Lietuvą važinėdamas, žmones bemokinąs“. Viso net 26 tūkstančių egzempliorių!

Po 1863 m. sukilimo prasidėjus represijoms, uždraudus spaudą lotyniškais rašmenimis, likvidavus Senienų muziejų, A. H. Kirkoras išvyko iš pradžių į Peterburgą, tada į Krokuvą. Ten gyvendamas vėl ėmėsi archeologinių tyrinėjimų, tačiau neapleido ir literatūrinės veiklos.

1882 m. iš spaudos pasirodė didžiulio puošnaus, iliustruoto leidinio „Vaizdingoji Rusija“ trečiasis tomas. Jame aprašoma tuometinės Rusijos imperijos vakarų dalis – Lietuva ir Baltarusija. Net aštuoniolika šio tomo apybraižų parašė A. H. Kirkoras. Kaip viename laiške žmonai jo  prisipažinta: „Esu lietuvis, ir niekada tas jausmas manyje nebus sunaikintas...“ O dar kiek vėliau lietuvių kalba buvo išleista jo knygelė „Vytautas, didis Lietuvos kunigaikštis“. Savo gyvenimo kelią nenuilstantis kultūros darbininkas užbaigė 1886 m. lapkričio 23 d., palaidotas Krokuvos Rakovicų kapinėse.

Tad dėkime visus A. H. Kirkoro darbus ir veiklą ant protingų istorijos svarstyklių... Kuri pusė – tautinė ar Rusijos imperijos interesų – nusvers?  Tik neabejokime jo meile Lietuvai ir Vilniui, darbų reikšme tautiniam atgimimui...

Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.