HONORUI ČIA NE VIETA

Vis dar smalsu, kažin kam po trejų metų staiga prireikė pagarsinti buvusio Lenkijos užsienio reikalų ministro Radosławo Sikorskio vėjavaikiškas emocijas "mažos valstybėlės" klausimu? Kas čia tas pleišto kalikas tarp kaimynų?

Nenuginčysime, valstybininkas tąkart pratrūko riebiai, užgauliai ir nediplomatiškai. Po viso to mums turbūt reikėtų įsižeisti. Bet lietuviškam Honorui (toks romėnų kilnumo, garbės ir teisingumo dievas) čia – ne vieta.

Tegul tai ir liks dar vieno ne itin draugiško lenko nuomone. Derėtų santūriai nuryti jo akibrokštą, nes piktintis tokiais niekais tiesiog būtų neoru. Ir štai kodėl.

Lietuva jau kartą parodė savo didžiadvasiškumą Lenkijos atžvilgiu, kai lenkų padėtis buvo tiesiog katastrofiška, o lietuviai vis dar jautė apmaudžią nuoskaudą dėl atplėšto Vilniaus krašto ir, nepaisant to, ištiesė kaimynams pagalbos ranką.

"Tai liks visiems laikams kaimyninio padorumo ir lojalumo pavyzdžiu", – vėliau apie 1939 m. rugsėjo įvykius rašė lenkų istorikas Piotras Łossowskis.

Nacių Vokietijai užpuolus Lenkiją, į konfliktą vokiečiai mėgino įtraukti ir Lietuvą, primygtinai siūlydami atsiimti Vilniaus kraštą. Lietuva nuo šito susilaikė, maža to, iki tol buvusius mirtinus priešus priglaudė savo teritorijoje.

Lietuvoje tada internuota tūkstančiai lenkų kariškių. Juos priglobė ir maitino 9 mėnesius (iki sovietų okupacijos). Lietuvai tai kas mėnesį kainuodavo apie 1,5 mln. litų. Ir jiems maitinti skirdavo lygiai tiek, kiek Lietuvos kariams.

Čia derėtų pacituoti vieno lenkų kariškio laišką žmonai: "Pirmiausia Lietuvos žemėje man pasiūlė vandens gertuvę, o gyventojų vaišingumas mus lydėjo iki pat stovyklos. Jie tai darė ne dėl to, kad mus, lenkus, labai mylėtų, o todėl, kad mes esame žmonės, kurie neteko ne tik savo tėvynės, bet ir paprastos duonos kąsnio. Ir dėl to tai mano akyse turi dar didesnę vertę."

Tad šiame fone įsižeisti dėl anokių R.Sikorskio pakalbėjimų būtų tiesiog vaikiška.