Tik geruoju, su didžiausia pagarba tarptautinei teisei, įstatymams ir laikantis nuoširdžių santykių su kaimynais. Tokios mintys pastarosiomis dienomis neapleidžia komunistinės Venesuelos prezidento N. Maduro, tuo pat metu ciniškai besigviešiant kaimyninės Gajanos žemių ir jos turtų, netgi jau davus nurodymus, kad artimiausiu metu mokyklas, koledžus ir universitetus pasiektų nauji patobulinti, gerokai padidėjusios Venesuelos žemėlapiai (beveik „Krymas – mūsų“).

Kaip ir jo dvasinis guru iš Kremliaus to paties Krymo atžvilgiu, jis viską padarė „teisiškai ir teisingai“ (kaip nors gi reikia pakelti savo reitingus ir pamaloninti valdinius): surengė referendumą, kuriame, kaip ir reikėjo tikėtis, venesueliečiai kone vienbalsiai pritarė nafta prisunkusio gretimo regiono prijungimui prie šalies. Ir nesvarbu, kad tai visiškai savarankiška ir laisva valstybė.

Bet mes ŠITO norime ir pasiimsime.

Ar nieko neprimena?

Štai jau suplanuota, kaip bus įkurta naujoji „Gajanos Esekibos valstija“, o jos gyventojai taps Venesuelos piliečiais. Visai kaip Donecke ir Luhanske.

Tik motyvas kiek kitas. Gajanoje nėra nacių, bet yra naftos, o tai svarus argumentas.

Akivaizdu, kad Daugelio vandenų krašto (tai Gajanos vardas reiškia vietos indėnų kalba) nepriklausomybei iškilo reali grėsmė.

Bet Gajana nusiteikusi pasinaudoti Jungtinių Tautų Chartijos straipsniais, pagal kuriuos gali būti leidžiamos sankcijos arba kariniai veiksmai tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti arba atkurti.

Tačiau, panašu, kad prezidentui N. Maduro tai – nė motais. Jis prieš akis turi pavyzdį ir įkvėpimo šaltinį, kuris jau beveik dvejus metus pačiame Europos centre daro, ką nori, aiškiai parodęs, kad visos chartijos tėra makulatūra.