INTELIGENTIŠKOS PATYČIOS

Lietuvoje startuoja nauja kampanija prieš patyčias. Pasitelkus Švedijoje pasiteisinusias priemones bus bandoma pristabdyti reiškinį, mūsų nacionaliniam socialiniam saugumui keliantį didesnę grėsmę nei skurdas. Pagal švedų pavyzdį sukurtos vaizdinės priemonės mokys atpažinti patyčių tarp vaikų situacijas, ragins aplinkinius nelikti abejingus. Kampanija, regis, tikrai nepaskutinė: viešo pažeminimo aukomis tampa kas ketvirtas Lietuvos vaikas.

Laimei, šiandien vaikai ir jaunuoliai gerokai labiau išprusę nei prieš kelerius metus, atpažįsta viešą pažeminimą ir bent teoriškai žino, ką daryti atsidūrus jo epicente. Tačiau tuo pat metu virtualioje ir realioje erdvėje knibžda gaujų, akimirksniu susispiečiančių jau net ne aplink kitokios orientacijos ar odos spalvos žmogų – aplink kitaip mąstantį, besirengiantį ar besielgiantį asmenį. Patyčių apraiškų pilna viešoji erdvėje ir tuo pasirūpina – skirtingai, nei galima būtų tikėtis, – anaiptol ne vien nuskurdę, alkani asocialai. Be atviro oponentų pažeminimo nebeapsieina nė viena diskusija Seime, padorumo ribas peržengiančia leksika viešai drabstosi tie, kuriuos dėl išsilavinimo ar užimamų pareigų įprasta vadinti tautos žiedu.

Antai gerbiama mokslų daktarė Seime viešai pasibjauri iš savo kolegės tokios pat mokslų daktarės, išvadina ją idiote. Solidi sostinės psichiatrė Laisvės premijos laureatei viešai klijuoja diagnozę – neįtiko KGB rūsių pragarą patyrusios garbaus amžiaus moters šventinės kalbos tema. Kas kita, jei ne patyčios, yra situacija, kai oponentas viešai išvadinamas autistu? Šiuo atveju pažeminamas ne tik ministras (kad ir kokias absurdiškas idėjas jis siūlytų) bet ir autizmo sutrikimą turintys asmenys. Buitinių patyčių, noro pažeminti kitą asmenį viešoje erdvėje tiek ir tokių, kad (dažniausiai) net nebereaguojame.

Plakatais galime aplipdyti visas mokyklas, tik vargu ar kova su patyčiomis bus veiksminga, jei vieši pažeminimai ir toliau bus neatsiejama viešoj bendravimo kultūros dalimi.