IŠMOKTOS INTERPOLO PAMOKOS

Praėjusią savaitę Kremliaus banderlogų cirkas nėrėsi iš kailio, siekdamas pademonstruoti savo humoristinę meistrystę. Vienas linksmiausių Kremliaus pademonstruotų fokusų – bandymas į Interpolo vadovo postą pastatyti savo klapčiuką Aleksandrą Prokopčiuką (1961).

Vieta atsilaisvino šių metų spalį, kai iki 2020-ųjų pareigas eiti turėjęs kinas Mengas Hongwei (1953) dingo tarsi į vandenį. Vėliau paaiškėjo, kad jį pagrobė savi, apkaltinę paėmus kyšį. Kinijoje kaltinimų korupcija sulaukia visi nomenklatūrininkai, dėl vienų ar kitų priežasčių užsitraukę prezidento ir generalinio sekretoriaus Xi Jinpingo (1953) rūstybę.

Tačiau kalėdinės Kremliaus svajonės sudužo į šipulius, mat Interpolo nariai balsavo už Pietų Korėjos pareigūną Kim Jong Yangą (1961). Vis dėlto galima daryti prielaidą, jog Kremliaus marionetė Interpolo prezidento poste nebūtų pats originaliausias faktas šios organizacijos istorijoje.

Interpolo "biografija" itin spalvinga ir jam yra vadovavę be galo įdomūs žmonės. Kas yra Interpolas ir ką jis veikia? Daugelis žino, kad tai – tarptautinė policija, tačiau ši organizacija yra ne dar viena teisės saugotojų institucija, o tarpininkė, kaupianti kriminalinius duomenis iš viso pasaulio ir koordinuojanti skirtingų šalių nacionalinių teisėsaugos ir teisėtvarkos tarnybų bendradarbiavimą.

Beveik 200 valstybių narių vienijančioje bendruomenėje yra dvi svarbiausios pareigybės – prezidento ir generalinio sekretoriaus. Ši organizacija savo konstitucijoje yra užfiksavusi siekį būti kuo neutralesne politikos požiūriu ir nesikišti į karinius, religinius ar politinius konfliktus. Ji yra susikoncentravusi į pasaulinės visuomenės saugumą bei siekį pažaboti kriminalinę veiką (pvz., prekybą kvaišalais).

Tiesa, į Interpolo jurisdikciją įeina ir terorizmas bei nusikaltimai žmogiškumui, kurie visada būna daugiau ar mažiau susiję su politika.

Pats Interpolas neatlieka areštų, jis platina vadinamuosius spalvotuosius pranešimus. Pvz., mūsų šalyje pilnametis yra pagaunamas važiuojantis viešuoju transportu su suklastotu ir negaliojančiu moksleivio pažymėjimu. "Nusikaltėlis" gauna 10 eurų baudą ir, nenorėdamas šios mokėti, pabėga į Samoa salas. Šiuo atveju Interpolas, prašomas mūsų teisėsaugos, veikiausiai išplatins raudonąjį pranešimą, reiškiantį, jog Samoa policija privalo surasti ir areštuoti bėglį. Šį sučiupus, jis bus laikomas vietinėje įkalinimo įstaigoje, kol Interpolas ištirs jo nusikaltimo istoriją bei kitus biografinius aspektus ir nuspręs, ar bėglio persekiojimas neturi politinio atspalvio.

Yra ir kitų spalvų pranešimų, reiškiančių skirtingas funkcijas. Nors ši sistema sklandžiai veikia, siekiant sugauti besislapstančias padugnes, Rusija ir kitos autoritarinės valstybės (Iranas, Venesuela, Baltarusija, Kazachstanas ir kt.) dažnai piktnaudžiauja raudonaisiais pranešimais, siekdami apkartinti disidentams ir kitiems oponentams gyvenimą.

Yra labai daug istorijų, kai pyktį užsitraukę asmenys buvo sulaikyti ir įkalinti įvairiose pasaulio šalyse, o vėliau paleisti, paaiškėjus politiniam persekiojimo motyvui.

Šiaurės Korėja šios praktikos netaiko tik todėl, kad apskritai nėra tarptautinės policijos bendruomenės narė.

Interpolo istorija prasidėjo dar Pirmojo pasaulinio karo (1914–1918) išvakarėse. Tobulėjant technologijoms ir atsirandant naujoms nišoms nusikalstamai veikai, skirtingų valstybių policijos tarnybos vis labiau buvo suinteresuotos tarptautiniu bendradarbiavimu.

1923 m. Vienoje vykusio kongreso metu buvo įkurtas dabartinio Interpolo pirmtakas.

1938 m. pradžioje po Austrijos aneksijos Interpolas atsidūrė Trečiojo reicho gniaužtuose. 1942 m. šios organizacijos būstinė buvo oficialiai perkelta į Berlyną. Ten ji dalijosi vienomis patalpomis su Gestapu, mat tapo oficialiu nacių slaptosios policijos padaliniu. Net keturi Trečiojo reicho pareigūnai, aukšto rango SS nariai, yra pripažinti oficialiais Interpolo prezidentais.

Nuo 1938-ųjų iki 1940 m. šias pareigas ėjo Otto Steinhäuslas (1879 –1940) – Austrijos prisijungimo prie Vokietijos šalininkas, kuris labai greitai mirė nuo tuberkuliozės. Po jo Interpolo prezidentu tapo Reinhardas Tristanas Eugenas Heydrichas (1904–1942), vienas pagrindinių "Galutinio sprendimo" architektų. 1942 m. birželį Prahoje jį šiaip taip nužudė du žiopli diversantai Janas Kubišas (1913–1942) ir Josefas Gabčikas (1912–1942), pasiųsti Čekoslovakijos vyriausybės išeivijoje (rezidavusios Didžiojoje Britanijoje) bei Jungtinės Karalystės specialiųjų tarnybų. Operacija "Antropoidas" jos vykdytojams nesisekė nuo pat pradžių, jie pražuvo patys, tačiau vis dėlto sužalojo R.T.E.Heydrichą taip, kad šį ištiko koma ir jis mirė ligoninės lovoje.

Po to metus Interpolui vadovavo kitas prie žydų genocido prisidėjęs veikėjas Arthuras Nebe (1894–1945), o nuo 1943-iųjų iki karo pabaigos prie šios organizacijos vairo stovėjo Ernstas Kaltenbrunneris (1903–1946), kurį už nusikaltimus žmogiškumui nuteisė ir pakorė Niurnbergo tribunolas.

Nacizmo šleifas nesibaigė ir po karo. Nuo 1963-iųjų iki 1978-ųjų Interpolo generalinio sekretoriaus pareigas ėjo prancūzas Jeanas Nepote, karo metais bendradarbiavęs su Vichy režimu, o prezidentu nuo 1968-ųjų iki 1972 m. buvo Paulis Dickopfas (1910–1973).

Šaltojo karo metu P.Dickopfas buvo vienas gerbiamiausių Europos kriminalistų ir vadovavo vadinamajam Bundeskriminalamt (sutrumpintai BKA) – Vokietijos federaliniam kriminalinės policijos biurui (vokiškam FTB). Jaunystėje jis taip pat buvo SS narys, o Šaltojo karo metais tapo apmokamu CŽV agentu.

Už pinigus jis tiekė JAV žvalgybai duomenis apie savo vadovaujamą instituciją ir jos veiklą, t. y. šnipinėjo savo pavaldinius.

Galbūt tai tik sutapimas, tačiau ilgą laiką, iki pat XX a. 9-ojo dešimtmečio vidurio Interpolo veikla Antrojo pasaulinio karo (193–1945) nusikaltėlių gaudymo atžvilgiu buvo vangoka. Tad ironiška, kad, atsisakydama savo prezidentu išsirinkti A.Prokopčiuką, Interpolo bendruomenė atsisakė grįžti prie savo šaknų ir ištakų.