JUODŲJŲ GULBIŲ ANTSKRYDIS

R.Karbauskio ir jo apvytusio mažesniųjų brolių ordino su Jonu-Algirdu priešakyje sandėrio pasirašymas – tarsi gūdžios provincijos ūkininkų gūžynė (žr. sinonimų žodyną), lyginant su vakarykščiu JAV rinkėjų pykčio sprogimu.

Kalba apie D.Trumpo triumfą, tačiau ir jis, palyginti su girtaujančiais daugiabučio kaimynais, nešylančiu gyvatuku vonioje ar nevalyvais pakeleiviais rytiniame autobuse, nublanksta. Nes žmonėms svarbus ne visuotinis atšilimas, pasaulinis badas, migrantų krizė ar globalios politikos problemos ir net ne branduolinio karo grėsmė. Jiems svarbūs maži, menki niekučiai, kurių epicentras – jie patys.

Tokie balsuoja už "valstiečius" ir tą patį D.Trumpą, tokie palaiko "brexitą". Ir jie niekada negirdėjo apie juodosios gulbės teoriją, kurios padariniai paliečia visus, net pačius mažiausius pasaulio piliečius, besidominčius tik savo pačių refleksais.

Teoriją, nusakančią fatališkų atsitiktinumų svarbą Žemės planetos gyventojams, suformulavo toks visai neakademinis ir netipinis šių laikų mąstytojas N.N.Talebas.

Jis sukūrė juodosios gulbės teoriją apie netikėtus, nenuspėjamus ir didelę reikšmę turinčius įvykius, kuriuos sunku prognozuoti.

Keli pavyzdžiai. Rugsėjo 11-osios teroro išpuolis, kuris galiausiai virto dešimtmetį nesibaigiančiu karu su islamo šalininkais, Jungtinės Karalystės apsisprendimas išlipti iš ES traukinio, nes pavargo ant savo nugarų vežti emigrantų socialines problemas, galiausiai – naujasis Jungtinių Valstijų prezidentas, kurio rėksminga retorika, nenuspėjama pozicija ir gąsdinantys pasisakymai lig šiol kėlė siaubą civilizuotam pasauliui.

Visa tai, pasak N.N.Talebo, ir yra juodosios gulbės, sakytume, netgi visas pulkas vienu metu nusileidęs ant vargano šiųmečio žmonijos vasarojaus.

Paguodžia tik tai, kad per amžius Adomo sūnūs ir dukterys ištverdavo tokius antskrydžius – skėrių, marų, karų ir valstybės despotų pavidalu.

Akivaizdu, per tą laiką mažai kas pakito, tik pasaulio blogis turi kitą vardą.