KADA GALVAŽUDŽIAI NUSTOS NIOKOJĘ RUSIJĄ?

Praėjus Sausio 13-ajai ir artėjant Vasario 16-ajai, susimąstome apie skausmus, kuriuos tenka iškęsti kelyje į teisingumą ir laisvę. Tai galioja ne tik Lietuvai, bet ir Rusijai.

Juk abi šalis niokojo ir cariniai, ir sovietiniai despotai, o Rusija, nors carizmas ir Sovietų Sąjunga jau žlugo, nuo jų palikimą įkūnijančių despotų  kenčia dar vis.

Nėra geresnės rusų kančių iliustracijos kaip advokato Sergejaus Magnickio likimas, susijęs su amerikiečio verslininko Billo Browderio pastangomis Rusijoje įdiegti sąžiningą turtų kaupimą, tai yra švarų kapitalizmą.

Kurį laiką B. Browderis ir buvo didžiausias kapitalistas Rusijoje. Tačiau po to, kai jo advokatą S. Magnickį Vladimiro Putino budeliai mirtinai nukankino kalėjime, jis tapo vienas smarkiausių Kremliaus priešininkų. Tiek sužinome iš jo pareiškimų Čikagos universiteto žurnale ir kitoje Amerikos spaudoje.

Dabar B. Browderis įsitikinęs, kad ne iš ne ko kito, o būtent V. Putino kyla „pati rimčiausioji grėsmė pasaulio taikai ir Jungtinių Amerikos Valstijų nacionaliniam saugumui“.

B. Browderio senelis Earlas porą dešimtmečių buvo JAV komunistų partijos generaliniu sekretoriumi, todėl Billas, iš prigimties „priešgyna“, vietoj komunisto tapo kapitalistu. Jis 1989 m. pirmiausia Lenkijoje, o nuo 1992-ųjų ir Rusijoje panaudojo kapitalizmo mokyklose (universitetuose ir privačiose firmose) įgytas žinias, kad buvusios komunistinės šalies besivystančioje ekonomikoje, rizikuodamas ir žaisdamas akcijomis,  praturtėtų pats ir praturtintų kitus.

Štai Lenkijoje jis visas savo gyvenimo santaupas, 4000 JAV dolerių, konvertavo į zlotus ir už juos trijose pigiai privatizuojamose bendrovėse nusipirko akcijų, kurių vertė per 12 mėnesių padidėjo dešimt kartų.

Tada jis vyko į Maskvą, kur didžiai nustebęs priėjo išvadą, jog visa šalis išparduodama už absurdiškai mažas kainas. „1992 m. visa Rusija buvo įvertinta 10 milijardų dolerių. Visa šalis su visomis dujomis, visais metalais, su viskuo, – negalėjo jis patikėti, – 10 milijardų Amerikos dolerių už visą Rusiją!”

Savo viršininkus firmoje „Salomon“ jis įtikino duoti jam 25 milijonus investuoti. Po 7 mėnesių tie 25 išaugo į 125 milijonus dolerių. Netrukus po to B. Browderis išėjo iš „Salomon“ ir  įsteigė savo investicijų fondą.

Gyventi į Maskvą jis persikėlė 1996-aisiais, nemokėdamas nė žodžio rusiškai. Libane gimęs bankininkas ir milijardierius Edmondas Safra jam patikėjo 25 miijonus dolerių pradinio kapitalo, o savo naują fondą  B. Browderis pavadino „Hermitage Fund“ pagal Ermitažo muziejų Sankt Peterburge, kur senoji Rusija saugodavo savo turtus.

B. Browderis pradėjo investuoti į dideles, bet mažai žinomas ir gerokai per žemai įkainotas naftos bendroves, į Sibiro naftos telkinius, į šokolado gamyklas prie Volgos. Per pirmąjį mėnesį jo „Hermitage“ fondo vertė pakilo 35-ais procentais, per 17 mėnesių – daugiau nei 800 procentų, pritraukiant per vieną milijardą dolerių naujų indėlių, kuriuos sudėjo vis nauji – ir labai patenkinti – investuotojai.

Tada, 1998-ųjų rugpjūtį, smogė finansų krachas, skolose skęstanti Rusija tapo nemoki, jos valiuta nuvertėjo, akcijų rinka nusirito 88 procentais, o B. Browderio „Hermitage“ fondo turėtas vienas milijardas dolerių sulyso iki vieno šimto milijono. Tačiau blogiau už finansų ištirpimą buvo naujieji priešai, kuriuos krizė išryškino.

Tai rusų oligarchai, dabar jau liūdnai pagarsėję, bet tada dar mažai kam žinomi, žodžiu, maža grupelė galingų, labai turtingų žmonių, įsigijusių didelę akcijų beveik visose Rusijos bendrovėse dalį. Po kracho dauguma Vakarų investuotojų išsiėmė savo likusius pinigus ir pasitraukė, tačiau kartu su jais išnyko ir rusų oligarchų stipriausias motyvas elgtis padoriai, žmoniškai.

Todėl įsibėgėjo „grobstymo orgija“ – suvešėjo beveik visų rūšių finansiniai nusižengimai ir nusikaltimai, o turėdamas vieną ar du procentus akcijų kiekvienoje firmoje, kurią oligarchai taikėsi nualinti, B. Browderis ir išvydo, kaip iš jo „Hermitage“ fondo ima išgaruoti pinigai.

Jam atrodė, kad jis turėjo du pasirinkimus: arba bėgti, arba pasilikti ir kovoti. „Negalėjau tik šiaip sau procesus stebėti.“

Jis nutarė pakovoti, pasidarė „akcininkų teisių aktyvistu“, į dienos šviesą išvilko korupciją, neteisėtą lėšų pasisavinimą, išeikvojimą, nesąžiningą turto valdymą – bet išvilko visa tai tam, kad priverstų atsakinguosius imtis reformų.

Kartais tai pavykdavo, bendrovė apsivalydavo, tada jos akcijų kaina imdavo kilti.  „Mano požiūris į Rusiją buvo tas, kad tai šalis su ydomis.“ 

Tačiau, nors kiti akcininkai jį ragindavo veikti ramiau, laikytis atsargiau, B. Browderis nenurimo – samdydavo tyrėjus, iškasdavo nešvarius dalykus, pateikdavo skundus, skambindavo žurnalistams. Jis nebijojo stoti į kovą su stambių Rusijos bendrovių pagrindiniais akcininkais, todėl pradėjo sulaukti mirties grasinimų, net turėjo samdytis 15 asmens sargybinių.

B. Browderio žymiausioji kova siejosi su „Gazpromu“. Amerikietis  atskleidė jame vykstančius vagystės ir korupcijos atvejus, išprovokavo atitinkamus žygius Rusijos parlamente, „Gazpromo“ akcininkų balsavimus. Po septynių mėnesių V. Putinas atleido „Gazpromo“  vadovą, ir visa tai B. Browderį įtikino, kad jį ir Rusijos V. Putiną sieja bendri interesai.

Nuo 1999-ųjų, kai B. Browderis pradėjo įsigyti šios bendrovės akcijų, iki 2005-ųjų, „Gazpromo“ akcijų kaina pakilo šimteriopai. O „Hermitage“ fondo – 40 kartų, nuo šimto milijonų iki keturių milijardų dolerių. Vis dėlto B. Browderio išprovokuotos „čystkos“ – gretų išsivalymo – dėka daugelis pavojingų žmonių neteko pinigų – ir tai negalėjo likti be skaudaus atgarsio.

Grįžusį į Rusiją po kelionės į Londoną 2005-ųjų lapkritį, B. Browderį sustabdė Maskvos Šeremetjevo oro uoste ir 15 valandų sulaikė. Kitą dieną jį jėga sugrąžino į Londoną ir paskelbė pavojumi Rusijos nacionaliniam saugumui.

B. Browderis suprato, kad tai blogas ženklas. 2003 m. jis matė, kaip Michailas Chodorkovskis, bendrovės „Jukos“ vadovas ir kadaise Rusijos turtingiausias žmogus, buvo apkaltintas ir nuteistas aštuonerių metų kalėjimo po to, kai neteko V. Putino malonės. Iš pradžių B. Browderis net džiaugėsi M. Chodorkovskio žlugimu; tai juk buvo vienas tų, su kuriais jis kovojo.

Tačiau kaip B. Browderis prisipažino „New York Times`ui“ 2011-aisiais, jis tik vėliau susivokė, kad V. Putino žygis prieš oligarchus buvo ne tiek bandymas juos numalšinti tam, kad pašalintų juose įsikūnijusią korupciją, kiek mėginimas pačiam užimti oligarchų vietą ir perimti jų veiklą.

Todėl B. Browderis tęsė, bet ir nukreipė savo kovą su korupcija kita linkme, kurią jam padiktavo jo advokato, ruso S. Magnickio drąsa – ir žiaurus nužudymas.

Iš tikinčiojo V. Putino gerais norais B. Browderis virto nenuilstamu dabartinės Rusijos valdžios priešininku ir kovotoju už žmogaus teises.

Tai tiek iš Jungtinių Amerikos Valstijų spaudos. Kitą kartą – detaliau apie S. Magnickio kančias ir nužudymą.

Mykolo Drungos užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.