KAI ŽODŽIAI – TARSI TOTALINIS BROKAS

Sveikinimai, palinkėjimai, dėkojimai ar šiaip paistalai kokia nors proga kaskart vis tampa mūsų iškiliųjų asmenų fiasko švente. Dar ne taip seniai išgarsėjo anuometė švietimo ir mokslo ministrė, nomenklatūrinio bukumo Olimpe įsiamžinusi savuoju "ačių". Tradicijos nemiršta, o chroniško neraštingumo fiesta tęsiasi net ir institucinei "ačių" autorei saugiai išėjus į atsargą. Kokio lygio veikėjus Lietuvoje skiria į strateginius postus?

Šįsyk pasižymėjo dar viena humanitarinė šventovė – Kultūros ministerija, kurios šventinis palinkėjimas turėtų versti klerkus raudonuoti.

"Kultūros ministerija sveikina su šv. Kalėdų ir artėjančių 2022 metų proga!", skelbiama Vyriausybės puslapyje. Matyt, nepavyko apsispręsti, ar tauta sveikintina "Kalėdų proga" ar "su Kalėdomis", todėl atsainiai sukergti abu variantai.

Dar vienas kreivas niuansas čia – dėl dviprasmiškai skambančių sutrumpinimų. Visais laikais valgyklose mielai perkamas srėbalas, šalia kurio ant lapelio parašyta "šv. agurkų sriuba". Ne, čia tikrai ne šventieji agurkai turėti galvoje, čia tiesiog žodis "šviežias" taip sutrumpintas dėl proftechninio mandrumo.

Tačiau, regis, visus pralenkė iškili TV vedėja G.Gurevičiūtė, per pačias Kalėdas per LNK apreiškusi, kad viena žinoma nuomonės formuotoja dabar pinigus leidžia "ant buto remonto". Viešpatie tu, dieve! Tą patį vedėja kartojo ir paskutinę metų dieną per "Info TV".

Šįsyk pasižymėjo dar viena humanitarinė šventovė – Kultūros ministerija, kurios šventinis palinkėjimas turėtų versti klerkus raudonuoti.

Na, tikrai būna visko: kas lipa ant kamščio, kas ant artimojo, o kas ant savo komunalinės prigimties, visaip atsitinka pakrikusiame pasaulyje.

Tiesa, anksčiau dar buvo viešų frazių apie plaunamą galvą "bliūde", apie tikslą nusipirkti brangią "tašę", pamąstymų apie "gerbūvį" ir poreikį "išdiskutuoti".

Iš kur lenda tos visos tamsumos? Gal iš prasto skonio, proletarinės kilmės ir tos palaidos balos, kuri vadinama socialiniais tinklais?

Iš tiesų maldaknyge tapęs feisbukas jau seniai virto dvasinės esaties kapinėmis, kurių padrikuose plotuose kasdien laidojama filologija, humanitarinė kultūra ir sveikas protas. Realybėje lieka tik nemokšiškumas, disproporcijos ir asmenys, neverti savo užimamų pozicijų.