KAIP (NE)GRIAUSIME DEMOKRATIJĄ, BALSUODAMI NUO ŠEŠIOLIKOS

Dar šį pavasarį aktyviausias Lietuvos jaunimas Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) asamblėjoje sutarė dėl balsavimo nuo šešiolikos metų įteisinimo savivaldybėse. Tai siunčia aiškią žinutę – į šį klausimą reikia pažvelgti atidžiau, ne tik kaip į teorinę galimybę. Tad kyla klausimas, kodėl to reikia ne tik jaunimui, bet ir visai Lietuvai?

Nėra naujiena

Iniciatyvos kaip ši, suteikiančios daugiau įsitraukimo galimybių jaunesniems žmonėms, jokia ne naujiena.  Štai Austrijoje balsuoti nuo šešiolikos metų savivaldybių tarybų rinkimuose galima jau nuo 2007 m. Lenktynėse mus lenkia istoriškai ir geografiškai artima Estija bei bent tuzinas kitų valstybių.

Vis dėlto pokyčiai vyksta ir Lietuvoje. Po naujų įstatymo pataisų jau pavasarį kandidatuoti į merus ar tarybos narius galės aštuoniolikos ar devyniolikos metų sulaukęs žmogus, nors anksčiau pasinaudoti šia teise galėjo tik dvidešimtmetis. Vis dažniau diskutuojama apie kandidatavimo į Seimo narius ar prezidentus amžiaus cenzo mažinimą.

Lietuviškame ar pasauliniame diskurse minimų veiksnių, kodėl politinis amžius ankstėja, ne vienas. Vieni mano, kad pats demokratiškumas suponuoja įvairesnių grupių įtraukimą ir  balsavimas nuo šešiolikos metų – demokratijos plėtros dalis. Kiti kalba apie praktinį priemonės veikimą, motyvuoja pasauline praktika, kuri dažniausiai pasiteisina: jauni žmonės ugdo balsavimo įprotį, jaunimo klausimai tampa aktualesni, jaunimo politikoje daugėja.

Paminėtinų argumentų aktualumas neabejotinas, bet kartais jo neužtenka. Tad kyla esminis klausimas, kodėl būtent šios kadencijos metu turėtų būti nuspręsta įteisinti balsavimą nuo šešiolikos metų?

Pabandysiu klausimą aptarti nekartodama kitų politikų paminėtų aspektų, siekdama į šią temą pažvelgti kitu kampu.

Per mažai dėmesio

Lietuvoje – opi demografinė problema. Migracija, mažas gimstamumas, pensinio amžiaus žmonių skaičiaus didėjimas veikia daugelį politikos sričių. Regioninė jaunimo politika – ne išimtis.

Praktinė politika, kuri pati savaime yra labiau pragmatiška nei idealistiška, suponuoja, kad grupės, kurių yra mažiau, atstovaujamos silpniau. Regione likus menkesniam kiekiui jaunimo, politikai verčiau kalba didesnę auditoriją aprėpiančiomis temomis.

Nors sumažėjusį kiekį gali kompensuoti mobilizuotos visuomenės grupės, kaip organizacijos, bet demografinė situacija neigiamai veikia ir jas. Bendruomenėms reikia stiprių komandos žaidėjų, atkaklių lyderių. Visai kaip krepšinyje. Jeigu norime talentų – turime juos ugdyti. Kokybinis filtras veikia tik kalbant apie kiekybę. Tai pasakytų ne vienas treneris, ne vienas organizacijos vadovas, ne vienas mokytojas, pasakyčiau ir aš.

Jeigu politikos mokslininkas Davidas Eastonas būtų gyvas, šioms prielaidoms turbūt neprieštarautų. Nes būtent jo sukurtas "Black box" (liet. juodosios dėžės) modelis puikiai atspindi minėtus aspektus. Mažesnis žmonių skaičius ir silpnesnė interesų grupių veikla lemia menkesnį politikų dėmesį. Juk politika – it dėžė: ji ribota ir ne viskas į ją telpa. Ar tik jaunimas nebus iš jos išmestas?

Gal ir bus, jei nieko nedarysime. Gal ir nebus, jeigu imsimės reikiamų veiksmų. Todėl būtent šiame kontekste siūlau kalbėti apie didesnį jaunimo politikos klausimų prioritetiškumą, balsavimo nuo šešiolikos metų savivaldybių rinkimuose įteisinimą. Atsakomybę prisiimti reikia. Ir tai daryti reikia dabar.

Nors delsimas kartais atrodo neutralus, bet šiuo atveju jis  neigiamas ir kuriantis užburtą ratą. Jaunimo politikoje užsimezgusios problemos, kurios nėra sprendžiamos, laikui bėgant didėja. Vice versa. Suaugusių žmonių problemos  atsiliepia jų vaikams. Juk net paprasčiausias gerklės skausmas  gali virsti ūmine liga, o atmestinas požiūris – gyvenimo stiliumi. Mastai skirtingi, bet principas panašus.

Dovana jauniems žmonėms

Nematau svarių argumentų, kodėl balsavimo nuo šešiolikos metų iniciatyva neturėtų būti įgyvendinta ar pakenktų. Nenoriu paviršutiniškai vertinti kritikos. Priešingai. Ji itin vertinga. Tik kartais pastabos primena argumentus prieš demokratiją kaip tokią savaime. Vis dėlto kritika išgrynina esminę priemonę, kuri negali būti atsiejama nuo balsavimo amžiaus ankstinimo. Tai švietimas.

Demokratija gana dažnokai siejama su Apšvietos idėjomis. Pažanga, apie kurią kalbama šioje visuomenės struktūroje, neatskiriama nuo kokybiško švietimo. Todėl akivaizdu, kad tokie veiksmai kaip švietimo programų atnaujinimas, pedagogų ruošimas, tinkama komunikacija su savivaldybėms ir mokyklomis – neišvengiama ir būtina balsavimo nuo šešiolikos metų įteisinimui.

Tad kyla kitas esminis klausimas: ar politikai ir susitelkusi pilietinė visuomenė sugebės tai padaryti kartu? Žinau, kad jaunimo organizacijos šį klausimą mato kaip svarų ir strateginį žingsnį jauniems žmonėms. Lieka kviesti skirtingų partijų atstovus susitelkti, palikti partinius interesus nuošalėje ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga padovanoti dar vieną dovaną jauniems žmonėms. Pirmyn!