Kas slypi po nevaldoma situacija ministerijoje? | KaunoDiena.lt

KAS SLYPI PO NEVALDOMA SITUACIJA MINISTERIJOJE?

Mokytojų ir ministerijos konfliktas tęsiasi jau trečia savaitė. Skaičiai nėra apimantys visas Lietuvos mokyklas, todėl reikia įvertinti, kad protestuočiančios mokyklos apima 4-6 procentus nuo bendro Lietuvos mokyklų skaičiaus. Tačiau reikia įvertinti, kokios pozicijos yra išskiriamos ir kas slypi po nevaldoma tampančia situacija.

Protestuojantys teigia, kad reforma vykdyta skubotai. Tačiau reikia nepamiršti, kad mokyklos yra pavaldžios miestų ir rajonų savivaldybėms. Pasigirsta kaltinimų, kad Ministerijai trūksta administracinių gebėjimų, bet verta pažymėti, kad tokių gebėjimų trūksta kai kurių Savivaldybių administracijoms ir mokyklų administracijoms, o ne Ministerijai. Jei savivaldybės nesugebėjo susitvarkyti su reformos įgyvendinimu, arba to nepadarė mokyklų administracijos, tai šioje vietoje yra visiškai nepagrįsti kaltinimai pačiai švietimo ministrei, o ir situacija, vykstanti LR Švietimo ir mokslo ministerijoje, turėtų būti vertinama kitaip.

Viešojoje erdvėje galima matyti ir politikus, kurie imasi populistinių tikslų ir siekio būti matomais aktualių klausimų sprendimo procesuose. Tokie asmenys kartojasi tiek vaiko teisių aptarime, tiek ir mokytojų streiko metu. Visuomenė turėtų įvertinti, kad tokie politikai imasi ne altruistinių tikslų – padėti šioms visuomenės grupėms, o savęs parodymo ir politinio kapitalo auginimo prieš artėjantį politinį sezoną jau ateinančių metų pavasarį. Dėl šios priežasties politikai ir matomi prie protestuojančių mokytojų, jų buvimas ir pasisakymai netgi viešai skatinant mokytojus nenusileisti. O juk patys politikai turėtų būti tarpininkais tarp vykdomosios valdžios ir visuomenės, siekiant gerovės užtikrinimo. Tačiau šių politikų, kaip ir kai kurių profesinių sąjungų tikslai yra veikiausiai kiti.

Politikai imasi ne altruistinių tikslų – padėti šioms visuomenės grupėms, o savęs parodymo ir politinio kapitalo auginimo prieš artėjantį politinį sezoną jau ateinančių metų pavasarį.

Mokytojus atstovaujančių profesinių sąjungų gausa ir skirtingos pozicijos taip pat verčia susimąstyti. Galbūt vienos iš profesinių sąjungos tikslai taip pat tai yra politinio kapitalo kaupimas. To reikia neatmesti ir tas bus matoma netolimoje ateityje. Reikia bendro supratimo, kad būtina ir profesinių sąjungų atsakomybė dėl esamos situacijos, nes tokia padėtis demonstruoja kaip viena profesinė sąjunga negeba dalykiškai derėtis, o labiau skatina destrukciją visai valstybės švietimo sistemai.

Pastaruosius metus kalbame apie mokytojo profesiją, jos prestižo sukūrimą. Tačiau viešoji erdvė taip pat neprisideda prie to kūrimo. Sėkmės atvejai perteikiami ribotai, dažniausiai remiamasi sugrėsminto tono artikuliacijomis ir visuomenės manipuliacijomis. Tai, kas pastarosiomis dienomis vyksta ministerijoje rodo, kad prestižas ateis dar negreit. Ir ne ministerija čia bus kalta. Kol nepasikeis mokytojų mąstymas, jog aš esu savo profesijos ambasadorius, kol neatsiras pasididžiavimas savo profesija, tol apie tai kaip apie bendrą vertybę kalbėti nebus galima. Todėl ir 2025 m. liks tiks su utopine idėja padaryti mokytojo profesiją prestižine. Verta priminti, kad tai ne ministerijos sugalvota idėja Lietuvai. Tai visuomenės pozicija, tačiau stebint, kas vyksta šiuo metu, atrodo kitaip. Mokytojų elgesys prie ministerijos ir joje, kuris netgi pažeidžia viešąją tvarką, demonstruojamas nemokėjimas derėtis, tai skatinančioje profesinėje sąjungoje nebuvimas lyderystės telkiant, o ne skaldant visuomenę turi būti adekvačiai įvertinamas. Susidaro įspūdis, kad kai kurių įtakingų mokyklų vadovai tarsi taip pat skatina destrukciją, o tai daro už įvestas mokyklų vadovų kadencijas. Kurių įvedimas buvo daugiau nei būtinas, tačiau tam prieštaraujantys mokyklų vadovai bando tokiu būdu trikdyti vykdomą švietimo pertvarkos procesą.

Šioje situacijoje reikia ieškoti būdu susitarti. Nes šiuo metu nuo esamos padėties kenčia tik mokiniai. Politikų pasinaudojimas esama situacija didinant savo matomumą ir viešojoje erdvėje daugiau ar mažiau vienašališko vertinimo pateikimas taip pat prisideda prie destrukcijos šalyje. Nacionalinis partijų susitarimas dėl švietimo sistemos finansavimo yra geras žingsnis, tačiau reikia siekti, kad tai netaptų tam tikra priemone naudos siekimui, kaip yra su nacionaliniu susitarimu dėl gynybos. Tai turi tapti kaip įrankis, kad ir kokia valdžia bebūtų, visos politinės partijos remtųsi šiomis gairėmis, orientuotomis į švietimo kokybę, taip sumažėtų ir politinės kai kurių asmenų spekuliacijos norint parodyti save, nes kryptis būtų viena ir galiotų visiems. 

Rašyti komentarą
Komentarai (17)

Ramunė

Labai teisingos mintys. Akivaizdu, kad mokytojų, kaip ir aukštųjų mokyklų dėstytojų, mokslininkų, kultūros darbuotojų ir t.t. mažos. Tikrai mažos. Bet algas mokėti įmanoma tik iš uždirbtų pinigėlių. Taigi mokytojai turėtų, jeigu turėtų pakankamą kvalifikaciją, suprasti, kad tą reikalaujamą penktadaliu didesnę alga jiems turi kažkas uždirbti. Kol kas tokio pinigų pertekliaus biudžete nėra ir nenumatoma, kad galėtų atsirasti 2019 metais. Manau, kad tą streikuojantieji aiškiai supranta. Mano galva streikuojančiais šios maištaujančios navickiečių grupės vadinti negalima, kadangi streikai turėtų būti organizuojami kitaip ir kitose vietose. Ar po sukelto maišto gali padidėti mokytojų prestižas? Jokiu būdu ne. Prestižą kuria pats mokytojas savo elgsena mokykloje, klasėje bei visuomenėje ir dalykine kompetencija. Džiaugiuosi, kad neturiu mokyklinio amžiaus vaikų. Sunku jiems būtų paaiškinti prestižo reikalaujančių maištaujančiųjų mokytojų elgesį, ypač ŠMM patalpose.

Naglis Puteikis

1.Papildomi 60 mln. eurų 2019 metams per akis, kad pakiltų visiems mokytojams algos 20 proc., beveik pusė jų (29 ml.) jau yra numatyta biudžeto projekte, tad realiai trūksta 31 mln, ką rasti tikrai nėra problema. 300 mln. sufantazavo ne profsąjungos, o ŠMM kancleris. O Kodėl Seimo kol kas nepavyksta įtikinti didinti viešam sektoriui algas ir kodėl reikia streikų, ypač nakvojimo ministerijoje? Mokytojų streikas nėra nei konservatorių (Mokytojų suvažiavime agitavo nutraukti streiką), nei Kremliaus sąmokslai, o pačių mokytojų vadavimasis iš baudžiauninko algelės ir oraus atlyginimo siekimas. Dabar reikia, kad prie jų prisijungtų visas viešasis sektorius. Kitaip jų algos ir toliau bus smarkiai mažesnės, nei kaimyninėse valstybėse, kurių BVP ir ekonomikos lygis vienam gyventojui yra lygiai toks pats, kaip ir Lietuvoje! Kol nebus grasinimo visuotiniu streiku, dabartinis finansų ministras nė už ką nesutiks teikti Seimui normalų algų didinimą 2019 metų biudžeto projekte.

Naglis Puteikis

2.Seime tokiam algų didinimui kol kas trūksta 71 balso. Lėšų šaltinių - daugiau nei reikia, pvz. nereikalingi vieši pirkimai/viešos įstaigos aplink ministerijas. Galvojantys, kad galima įtikinti finansų ministrą, ar Seimą algų didinimu, klysta. Nes Seimo narius kol kas veikia ne tiek vertybinis pasirinkimas, kiek partinė drausmė. Pvz. surinkome 58 parašus dėl Vaiko teisių pagrindų įstatymo pataisų. Frakcijų vadai privertė dalį atsiimti. Tad įtikinėjimas retai veikia Seime. Dažniau partijų vadų nurodymai, nei vertybiniai pasirinkimai. Dauguma partijų vadų yra prieš streiką ir prieš normalią algą. Tad įtikinėjimas šiuo konkrečiu atveju nepadės. O nakvojimas ministerijoje yra efektyvesnis. Bet pasiūlymus dėl algų viešam sektoriui padidinimo 2019 biudžetui teiksiu ir agituosiu, kad jas priimtų. Bet garantijos nėra. Nes 2018 biudžetui tokius mano pasiūlymus kolegos atmetė. Todėl balsavau tada prieš. Bet gal šį kartą pavyks. Todėl palinkėkim streikuojantiems/nakvojantiems ryžto ir sėkmės.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS