KIEK IŠ MŪSŲ?

Literatūrologas ir eseistas Mindaugas Kvietkauskas daugelyje savo mokslinių darbų ir naujausioje eseistikos knygoje "Uosto fuga" kalba apie mūsų įsigyvenimą vietoje.

Pasak mokslininko, mūsų nuolatinė būsena, tiesiog konstanta, šiame pasaulyje yra nuolatinis buvimas vienatvėje. Net apsupti daugybės žmonių, kolegų, draugų, pažįstamų ir praeivių, vis dėlto jaučiamės esantys vieni. Tuomet į pagalbą ateina istorija ir literatūra: būdami konkrečioje daiktiškoje vietoje, dabartyje ieškome praeities ženklų ir randame šioje vietoje anksčiau gyvenusiųjų buvusias istorijas. Šie praeities draugai – patys patikimiausi, niekada neišduodantys, santykiai su jais nepriklauso nuo daugelio aplinkybių, kurios dažnai keičia gyvų žmonių santykius. Tuomet atsiranda atsakomybė, reiškianti pareigą išsaugoti tą vietą, kurioje esi tam, kad tęstųsi joje anksčiau buvusių žmonių gyvenimai ir istorijos. Taigi pirmasis retorinis klausimas: kiek iš mūsų galime pasakyti, kad Kaune mano geriausias draugas yra Maironis ar Salomėja Nėris, ar dar koks nors anksčiau gyvenęs kultūros žmogus?

XVIII a. pabaigos rašytojas Lorensas Sternas anuomet populiarioje knygoje "Sentimentali kelionė" aprašė nenumaldomą žmogaus troškimą grįžti į vietas, kuriose kadaise būta ir daug patirta. Šiuolaikiniam žmogui sentimentalumas – tai jau yda, kurios reikia atsikratyti. Praeities įvykiai, mus glaudžiausiai susiejantys su svečiomis vietomis, gali būti ir skaudūs, ir malonūs. Jei tos vietos primena gerąsias patirtis, antrąkart atsidūrę tame pačiame mieste ar kaime, ar kalnuose, paprastai jau nepatiriame to jausmo, kuris buvo toks mielas anuomet. Jei įvykiai skaudūs, ryšys stipresnis ir grįžti tikrai reikėtų – tik atsidūrę toje pačioje vietoje kitomis aplinkybėmis, galime "pataisyti" savo blogąsias patirtis. Deja, dažniausiai esame linkę pamiršti trauminius įvykius ir jų vyksmo vietas ir manome, kad tos patirtys mums nedaro jokios įtakos – jos pamirštos, todėl jų lyg ir nėra, ir nebuvo. Kiek iš mūsų esame pasirengę akistatai su tuo miestu, kuriame kartą buvome palikti, išduoti ar mus ištiko nelaimė?

Šiuolaikinis žmogus kelionėje irgi ieško naujos patirties tam, kad išvengtų kasdienybės, kuri dažnam yra įgrisusi ir neteikia pasitenkinimo.

Globalizacijos amžiuje mes keliaujame labai dažnai. Sovietinės priespaudos laikais žmonės laukdavo vasaros kaip vienintelės progos atsidurti kitoje, ne kasdienybės vietoje. Rutina nėra blogas reiškinys ar gyvenimo būdas. Dažnas sociologas pasakytų, kad kasdieniai veiksmai ir ritualai tik ir palaiko mūsų viešąjį ir net privatųjį gyvenimą. Mums nereikia kasryt pabudus svarstyti, ar gersime kavą, ar arbatą – elgiamės pagal įpročius, tai yra šiuolaikinio žmogaus ankstesniojo, laukinio būvio tolima atmintis, nes tai – modernieji ritualai. Lygiai taip pat darbo vietoje kasdien tikrai neišrandame dviračio – daug kas per gyvenimą yra išmokta ir nereikalauja kaskart skirti kūrybinių jėgų, elgiamės pagal patirtines išankstines schemas. Kelionė totalitarinėje visuomenėje reiškė, kad visą darbo sezoną plušęs žmogus pagaliau gavo teisę pamatyti jūrą, tačiau tik tam, kad pajustų, jog kitoks gyvenimas iš principo galimas, bet realiai neįmanomas.

Šiuolaikinis žmogus kelionėje irgi ieško naujos patirties tam, kad išvengtų kasdienybės, kuri dažnam yra įgrisusi ir neteikia pasitenkinimo. Globalizacija visuomeninius ritualus paverčia beveik neveikiančiais – mums kasdien reikia kažko nekasdieniško ir naujo. Dėl to ne tik negebame megzti gilesnio santykio su savo nuolatine vieta, bet ir kelionėse nesiekiame susidraugauti su kitos vietos žmonėmis – ir gyvaisiais, ir praeities kultūros veikėjais. Kiek iš mūsų vis dar tikime, kad kelionėje užsimezgusi draugystė su kitos šalies žmonėmis reikš nuolatinį bendravimą su jais ir grįžus į namus ir kiek iš mūsų dar gebame nuoširdžiai patikėti, kad svečios vietos praeitis yra ir mūsų praeitis, jei toje vietoje atsidūrėme, ir kiek iš mūsų dar galime ištverti be nuolatinių kelionių ir galime būti tais, kurie palaiko visuomenės kasdieniškumą būtent dėl to, kad artima mums tikrovė nepavirstų chaosu?

Kita vertus, kiek iš mūsų galime sau leisti, kelerius metus ar visą gyvenimą gyvenę vienoje vietoje, įspusėjus šiai vasarai, pasakyti sau ir kitiems, kad esame atviri naujovei – susikrauti daiktus ir išvažiuoti ne viską iš anksto suplanavus ir užsitikrinus komfortą, o važiuoti į kelionę pas patį save – kitokį kitoje vietoje?