KODĖL MUMS REIKIA KITOKIO SĄJŪDŽIO

Profesorius Vytautas Landsbergis savo pasakymuose dažnai moko ir kritikuoja kitus. Savikritika jam nėra būdinga. Tačiau jo paskutiniame interviu „LRT forumui“ to bent kiek savikritiško požiūrio esama. Pagrindinė to interviu dedamoji yra apie Lietuvą. Čia ir dabar. Apie tokią, kur „matau Lietuvą kaip problemų šalį“.

Visuomet galima ginčytis pagal klasikinę optimisto ir pesimisto formulę: ar stiklinė yra pusiau pilna, ar pusiau tuščia. Bet be daugelio skaičių ir ilgų įmantrių išvedžiojimų akivaizdu, kad atėjome į beveik akligatvį. Šviesos tunelio gale nėra daug.

Kai profesorius V. Landsbergis, šiandien vis dar būdamas vienu įtakingiausių Lietuvos politikų, sako, kad po 28-erių nepriklausomybės metų vis dar kamuoja „senas vėžys – valdžia ir nauda“, „valdžios lygmenyje tebesame korupcinė valstybė“, „vyksta labai slapta kova moraliniame lygmenyje – padorumo ir nepadorumo“ arba „viskas funkcionuoja, o teisingumo nėra“. Ką turi tada galvoti tie, kurie yra mažiau įtakingi? Galiausiai kas ir kaip ką nors gali pakeisti, jei įtakingieji beveik kapituliuoja?

Čia atsakymas – patys turime keisti. Pati visuomenė turi ne tik norėti keisti, bet ir veikti, kad keistųsi. Nors čia kalbėti yra daug paprasčiau nei ką nors daryti.

Nors viena gera žinia, ko gero, yra, nes laikas tam gali būti sąjungininku. Jei pažvelgtume kiek atgal, tai prisimintume, kad prieš 30 metų – 1988-aisiais gimė Sąjūdis, dar maždaug prieš tris dešimtmečius Sovietų Lietuva pergyveno N. Chruščiovo atšilimą ir destalinizaciją, o dar iki tol prieš maždaug tris dešimtmečius palaipsniui įsitvirtino stalinizmas, o Lietuvoje tuo pat metu sunyko paskutiniai demokratijos likučiai...

XX a. antrojo dešimtmečio viduryje rusų ekonomistas N. Kondratjevas sukūrė ilgųjų ekonomikos bangų teoriją, žvelgdamas į pasaulio ekonomikos istoriją XIX amžiuje. Jo vystymosi bangos apėmė apie 50 metų laikotarpius. Kiek ilgesnius nei 30 metų.

N. Kondratjevas nebuvo itin originalus, nes to amžiaus pradžioje du olandų ekonomistai – Jacobas van Gelderenas ir Salomonas de Wolffas – panašiai svarstė. Dėl to, kad pasaulis vystosi ciklais, matyt, šiandien bent jau socialiniuose moksluose didelių abejonių nekyla. Ir tie ciklai gali būti ir trisdešimtmečiai, nes pasaulis greitėja. Visapusiškai.

Atsiprašau už šį nukrypimą į pastabas apie evoliuciją. Bet zeitgeist arba laiko dvasia irgi yra svarbi. Demokratijos ir nepriklausomybės dvasia tikrai buvo ir 1988-aisiais, ir 1990-aisiais. Ne tik Lietuvoje, bet ir nemažoje dalyje Vidurio ir Rytų Europos.

Dabar, po trijų dešimtmečių po Sąjūdžio, nebeužtenka tik gręžiotis atgal ar svarstyti apie kažką ant Kovo 11-iosios drąsos griuvėsių, kaip Vladimiras Laučius pastaruoju metu labai argumentuotai darė. Nors nesu čia visai teisus, gal tik iš dalies teisus. Svarstyti reikia. Kad žinotum, kur reikia eiti.

Svarstyti reikia apie „karjerovyčius“, pataikūnų, prisitaikėlių klasę, kuri kaip metastazės yra išplitusi, apie savo istorijos perdėliojimą, kuris tinka ir patinka naujai politinei klasei ir sąrašinių politikų nomenklatūrai, apie žemiau nei vidutinybių įžūlų dominavimą ten, kur jų neturėtų ar beveik neturėtų būti, apie socialinę neteisybę, kuri yra beveik kiekviename žingsnyje, visapusį godumą, kuris neleidžia rastis teisingesnei visuomenei. Svarstyti reikia tam, kad nereikėtų bijoti.

Tuomet turiu sutikti su profesoriumi Landsbergiu, kad šiandien reikia naujo Sąjūdžio – „kitokio, naujo, dabar“. Reikia ne ano Persitvarkymo, kuris vėliau labiau virto nepriklausomybės Sąjūdžiu ir savo darbą padarė. Dabar reikia tikrai kitokio Sąjūdžio, ir jo vardas turėtų būti Piliečių Sąjūdis. Arba toks Sąjūdis yra reikalingas, kuris sugrąžina valstybę visai visuomenei ir visiems nuo jos nusišalinusiems, o ne tik kai kuriuos nusišalinusius pakviečia, pagal profesorių V. Landsbergį, nes reikia kiek daugiau jų įtraukti ar kiek daugiau sugrąžinti į valstybės kūrimą.

Ir pabaigai. Noriu paklausti tiesiai V. Landsbergio ir kiek kitame kontekste, t.y. kalbėdamas apie šių laikų aukštojo mokslo tikrovės grimasas. Profesorius Gediminas Merkys klausė: kur suklydome, ką padarėme ne taip? Savikritiškų atsakymų čia reikia vien tam, kad dabarties dvokiančią balą, perfrazuojant V. Landsbergį, pajudintume. Būtent – savikritiškų. Šių laikų Lietuvoje šis klausimas, matyt, daugeliui bent kiek įtakingų žmonių gali būti adresuojamas. Tik ne itin aišku, kiek atsirstų tų, kurie į jį norėtų atsakyti.